Prie medžio kasdien palinkstanti panevėžietė Dalia Šakalienė svarsto neatsitiktinai paėmusi kaltą į rankas. Moteris juokauja, kad ištekėjus išmokti drožti ją įpareigojo medžiu kvepianti pavardė. Be to, ir vyrą gavusi ne bet kokį, o įminusį drožimo paslaptis, rašo Panevėžio dienraštis „Sekundė“.

Ištįsta veidai

„Mugėse apžiūrėdami darbus žmonės pirmiausia paklausia, ar tie dirbiniai - tikrai iš medžio, paskui vyro teiraujasi, ar jis išdrožęs. O kai išgirsta, kad tai mano darbai, netenka žado“, - šypsosi ne kartą išgyventą situaciją prisiminusi D.Šakalienė.

Jau kelis dešimtmečius drožianti panevėžietė priprato prie iš nuostabos ištįsusių pirkėjų veidų. Veikiau būtų keista, jei nesistebėtų, nes Lietuvoje tokį amatą įvaldžiusioms moterims suskaičiuoti užtektų rankų pirštų.

Įkvėpimas - iš praeities

D.Šakalienė pamena pirmą kartą prie medžio prisilietusi tik susipažinusi su savo būsimuoju. Dar nė dvidešimties neturėjusi mergina, prisimeilindama į akį kritusiam drožėjui, ėmėsi gėlytes, lapelius medyje vedžioti.

„Nors tėtis stalius namus statydavo, senelis lankus arkliams kinkyti skaptuodavo, bet drožėjų giminėje nėra buvę. Iki pažinties su vyru net minties neturėjau, kad dar ir drožyba egzistuoja“, - pasakojo D.Šakalienė.

Panevėžietė svarsto, kad veikiausiai ji į šį pasaulį atėjusi drožti. Todėl lemtis ir suvedė su vyru.

Mistine galia, lemiančia žmonių likimus, moteris dar labiau patikėjo, kai kartą mugėje išgirdo jos darbais susidomėjusio menotyrininko klausimą, ar žinanti, kas buvusi praeitame gyvenime.
„O gal tikrai įkvėpimas drožti atėjęs iš mano praeities?“ - suabejoja D.Šakalienė.

Aplaisto krauju

Tik trumpam kaltą iš rankų paleidžianti drožėja juokauja manikiūrą daranti ne sau, o savo darbams - skrupulingai išdrožinėtoms raganaitėms, laumėms, deivėms.

„Mano rankoms manikiūras netinka“, - atsidūsta pašnekovė. Ji neslepia nudaužytų, kartais net iki kraujo, pirštų: šitaip medis paženklina visų drožėjų rankas.

Nors šis amatas reikalauja ne tik talento, kruopštumo, bet ir fizinės jėgos, tačiau D.Šakalienė įsitikinusi: drožimas nėra išskirtinai vyriška sritis.

„Sąnarius įskausta, nugara pavargsta, per dieną drožti aštuonias valandas neįstengiu. Ir kaltus reikia pačiai pagaląsti, ir po grindis nuklojusias skiedras braidyti. Bet moterys turi daugiau kantrybės nei vyrai, o be jos šitame darbe neišsiversi“, - mano savamokslė menininkė.

Ne tik vyras, bet ir kolegos drožėjai, apžiūrėję D.Šakalienės darbus, negali atsistebėti, kaip ji taip smulkmeniškai sugeba išraityti veido mimiką, plaukų sruogeles, nagučius ar paukščių plunksnas.

„Jei vyrai kojines mezga ar rankines siuva, kodėl aš negaliu drožti?“ - pareiškia pašnekovė.

Drožė pagal nuotrauką

D.Šakalienė tvirtina nė vieno darbo nesanti išdrožusi paskubomis. Svarbiausia jos taisyklė: nedirbti prisiverčiant ir neskubėti. Todėl ties vienu drožiniu moteris sugaišta kartais ir daugiau nei mėnesį.

Drožėjos karjerą panevėžietė pradėjusi nuo amatininkų - vyndario, kaminkrėčio, dabar panevėžietė susidomėjo senojo baltiškojo tikėjimo temomis. Jos darbų kolekcijoje žaibus svaido Perkūnas, amžinąją ugnį kursto vaidilutės ir kriviai. D.Šakalienė svajoja medyje įamžinti ir ugnies deivę Gabiją, žemės valdovę Žemyną.

„Noriu sukurti ką nors ypatinga. Savo gulbės giesmės dar neišdrožiau“, - tvirtina moteris.

Pašnekovės nuomone, jos darbai jau kilstelėję aukščiau liaudiško stiliaus, tačiau dar nepasiekę profesionaliojo. D.Šakalienei svarbiausia sukurti kuo realistiškesnį vaizdą, todėl neretai išgirsta, kad jos išdrožinėtų moterų veidai kažkuo panašūs į ją pačią.

Tikru išbandymu drožėjai virto užsakymas žiūrint į nuotrauką išdrožti plaukimo trenerio veidą. Tokią dovaną garsiam sportininkui sumanė įteikti kolegos.

„Nors išdrožiau be akinių, vis tiek visi jį atpažino. O pats jubiliatas netgi apsiverkė tokią dovaną gavęs. Jei būčiau mokslus baigusi, gal žinočiau, kaip idealiai, be klaidų išdrožti. Dabar, kai visas mano mokslas - liaudies universitetas, akis pačiai bado ne taip nugludintas paukščio sparnas ar žmogaus nosis“, - savikritiška D.Šakalienė.

Krizė neaplenkė

Moteris neslepia: sunkmetį bene labiausiai pajuto menininkai. Dar visai neseniai užsakymai vijo vienas kitą, dabar originaliu kūriniu papuošti namus nori nedaugelis. Konkurencijos ji teigia nejaučianti: kiekvienas drožėjas išsiskiria savitu stiliumi, o užsakovas renkasi, kas jam arčiausiai širdies.

D.Šakalienei tik šypseną kelia nežinia kodėl svetimus nuopelnus prisiimantieji sau. Kai viename žurnale išvydo prie straipsnio apie žinomą drožėją savo darbų nuotraukas, panevėžietė nepuolė ieškoti teisybės ir aiškintis dėl pasisavintos autorystės.

Pašnekovės nuomone, nors turtų iš drožėjo amato nesusikrausi, tačiau išgyventi galima.

Dauguma darbų iškeliauja į svečias šalis. D.Šakalienės drožinių galima atrasti ne vieno emigranto Jungtinėje Karalystėje ar JAV namuose.
Londone gyvenančiam lietuviui panevėžietė išdrožusi didžiausią savo darbo praktikoje kūrinį - visą stalą užėmusią pusantro metro ilgio „Miško pasaką“.

„Visi darbai man labai brangūs, kiekvienas jų milimetras nučiupinėtas, bet skirtis su jais negaila. Žinau, kad jie turi išliekamąją vertę“, - tvirtino drožėja.

Įsikūrė virtuvėje

Nemažą kraitį drožimo patirties sukaupusi panevėžietė šmaikštauja esanti kaip tas batsiuvys - be batų. Kūrėja nė neįsivaizduoja, kaip tektų surinkti po pasaulį išblaškytus darbus, jei sumanytų surengti personalinę parodą. Namuose užsilikęs tik vienas kūrinys - sunkus ir masyvus apuokas. Kad čia gyvena drožėja, išduoda darbų eskizais nukabinėtos sienos ir virtuvėje išdėliotos dėžės su kaltais.

D.Šakalienė juokauja gyvenanti virtuvėje: pusė laiko joje drožia, kitą pusę - šeimai pietus gamina.

Kad virtuvėje dažniau lekia medžio skiedros nei skutamos bulvės, šeimyna mamai nepriekaištauja. Pasak Dalios, visi namiškiai „prie meno“: vyras drožia, sūnus architektas, būsima abiturientė dukra lanko Dailės mokyklą.

„Norėtųsi dirbtuvėlę turėti, bet kol kas ir virtuvėje gerai. Irgi moteriška erdvė“, - pripažįsta drožėja.

Tik pradėjus temti nustojanti drožti D.Šakalienė tikina niekada nepailstanti: nors kūnas ir pavargsta, širdis vis tiek dainuoja.

„Drožyba - mano gyvenimas, hobis, sielos atgaiva. Kalto nepaimu tik tada, kai išvažiuojam į muges. Bet galvoje visada pilna vaizdinių, ką dar norėčiau sukurti“, - tvirtino drožėja.