Olimpinė viltis išlieka

Kovo pabaigoje Bostone (JAV) vykusiame pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate M. Variakojytė pateko į finalą ir pelnė Lietuvai kelialapį į 2026 m. Milano ir Kortinos žiemos olimpines žaidynes. Moterų programoje kaunietė užėmė 24-ąją vietą (139,81 balo). Tiesa, ar kitąmet Italijoje ji gins Lietuvos garbę, dar neaišku, mat čia olimpinis kelialapis iškovojamas šaliai, o ne asmeniui. Nors, žinoma, kaip ir visi sportininkai, olimpinę svajonę turi ir M. Variakojytė.

„Kada ta svajonė jau gali tapti realybe? Jeigu šis sezonas pasiseks ir viskas bus gerai, labai realu, kad dalyvausiu būsimose žiemos olimpinėse žaidynėse. Tačiau kriterijai turbūt bus labai aukšti, tad sunku pasakyti, kas iš tikrųjų ten važiuos“, – sako jaunoji čiuožėja.

Sportininkė atvirauja, kad tikrai geras jausmas, kai tarptautinėse varžybose vilki Lietuvos simbolika papuoštą aprangą: „Juk atstovauji savo šaliai, o tai didžiulė garbė.“

Ne paslaptis, kad dažnai, norint pasiekti aukštumų, tenka ką nors aukoti. Kadangi M. Variakojytė dar moksleivė ir mokosi vienuoliktoje klasėje, dėl įtempto sporto grafiko kenčia akademinė gyvenimo pusė.

„Iš tiesų sunku derinti sportą su mokslu. Treniruotės prasideda anksti ir baigiasi vėlai, taigi mokyklai laiko lieka labai mažai, – pasakoja M. Variakojytė. Ji čiuožia jau apie trylika metų, pirmą kartą ant ledo užlipo būdama penkerių. – Maždaug pusė dienos būna skirta sportui, apie 5 valandas. Įprastai vyksta pora treniruočių ant ledo ir viena arba dvi treniruotės salėje. Žinoma, visko būna, kartais nelabai norisi eiti sportuoti, bet juk yra rutina, ją reikia palaikyti, tad susiimi ir tęsi darbus.“

Santūriai: „Man labiau patinka, kai varžybų apranga nelabai ryški. Visi ryškūs dalykai – ne mano stilius“, – sako santūresnę aprangą mieliau besirenkanti čiuožėja. / Lietuvos čiuožimo federacijos, scanpix.com, G. Vegytės, M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

Puoštis blizgučiais nemėgsta

Mados pasaulis M. Variakojytei nelabai artimas. Tendencijomis ir šios srities aktualijomis ji nesidomi. „Sportininkai dažniausiai vilki sportinę aprangą, gal todėl tam laiko nelieka. Nors kartais socialiniuose tinkluose pasižiūriu, kokios mados naujienos“, – sako čiuožėja.

Paklausta apie Lietuvos mados kūrėjus, M. Variakojytė pripažįsta mažai apie juos žinanti. „Socialiniuose tinkluose retai stebiu lietuvišką turinį. Tačiau galėčiau paminėti dizainerę Mildą Grikšaitę. Jos kolekcijos, stilistika, kūryba man patinka“, – priduria čiuožėja.

Dailiojo čiuožimo atstovių aprangą galbūt šiek tiek galima lyginti su sportinių šokių atstovių drabužiais. Žinoma, pastarųjų suknelės būna ypač ryškios, su įvairiomis išskirtinėmis detalėmis – plunksnomis, blizgučiais, kristalais. Panašių elementų galima pamatyti ir ant ledo, tik, M. Variakojytės teigimu, gerokai mažiau. Ant jos pačios sportinių drabužių – ypač saikingai.

Gal ir galima sakyti, kad pačiūžos yra tarsi aukštakulniai, bet vis tiek jiems tariu „ne“. „Taip“ sakau sportiniams bateliams.

„Kai jau kuriame programą varžyboms, tariamės su choreografais. Jie pataria, kokia apranga labiausiai tiktų, kas būtų gražiausia, kaip viskas turėtų atrodyti. Tuomet apie tai kalbamės su siuvėjais. Žinoma, išsakau ir savo mintis, kas man patinka“, – pasakoja mergina.

Varžybų apranga dažniausiai keičiama kas sezoną (arba kas antrą sezoną). Kai keičiama programa, keičiama ir apranga. Pasak M. Variakojytės, kiekvienai programai yra atskira suknelė, o jų per varžybas būna dvi (trumpoji ir laisvoji programos).

„Man labiau patinka, kai varžybų apranga nelabai ryški. Tiesiog tie visi ryškūs dalykai – ne man, tai ne mano stilius. Man labiau patinka neutralesnės spalvos. Blizgučių ant mano aprangos tikrai nedaug“, – atvirauja sportininkė.

Kasdienybė: laisvalaikiu Meda mielai renkasi sportinį stilių. / Lietuvos čiuožimo federacijos, scanpix.com, G. Vegytės, M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

Šiokiadienių uniforma

Kasdieniame gyvenime žėrinčių dalykų ant čiuožėjos drabužių tikrai niekas nepamatys. Laisvalaikiu mergina renkasi treningus ir sportbačius. Pasak sportininkės, tai pagrindinė jos uniforma.

Pamatyti M. Variakojytę eilinę dieną vilkint suknelę beveik neįmanoma. Tokių drabužių ji net nelabai ir turi. Suknelės dažniausiai skirtos varžyboms.

Pasirodymų metu čiuožėjos būna pasidažiusios. Pasak M. Variakojytės, juk tai sportas, kur reikia atrodyti ne tik gražiai, bet ir išsiskirti, būti bent  ryškesnei, nes aplink – vien baltas ledas.

Tačiau vėlgi, kaip ir kalbant apie aprangą, uždariusi arenos duris, čiuožėja išvis apsieina be makiažo. Varžybos ir tai, kas vyksta už varžybų ribų, – tarsi du skirtingi gyvenimai.

Žavi japoniškas stilius

Jei galėtų rinktis bet kurį Lietuvos ar užsienio dizainerį, kuriantį aprangą čiuožėjams, koks iš jų M. Variakojytei labiausiai patiktų?

„Konkretaus dizainerio ar mados namų nepasakysiu. Tačiau tai galėtų būti kas nors iš JAV arba Japonijos. Šių šalių sportininkių suknelės – pačios gražiausios“, – teigia čiuožėja.

Stebėdama varžybas iš šalies, lietuvaitė, žinoma, atkreipia dėmesį į kitų čiuožėjų aprangą: „Pavyzdžiui, žiūriu, ar apranga atitinka programą. Kai viskas dera, vaizdas būna gražus.“

Į klausimą, ar yra čiuožėja, kurios įvaizdžiu (varžybose ir už jų ribų) ji žavisi, M. Variakojytė vienos sportininkės neišskiria. Tačiau vėl atsigręžia į Tekančios Saulės šalį.

„Japonių stilius išskirtinis, kitoks nei daugumos, – pastebi pašnekovė. – Man jis labai patinka. Ir japonių čiuožėjų suknelės labai gražios.“

Spindulėlis: ne tik medaliai nuteikia pozityviai – nuo čiuožėjos veido  nedingsta šypsena. / Lietuvos čiuožimo federacijos, scanpix.com, G. Vegytės, M. Variakojytės asmeninio archyvo nuotr.

Pačiūžos vietoj aukštakulnių

Apsipirkimas nėra čiuožėjos silpnybė ar mėgstama veikla. Į drabužių parduotuves ji žengia tik tuomet, kai ko nors labai reikia. Tad spintos M. Variakojytės namuose nuo drabužių gausos tikrai nelūžta.

Kalbant apie aksesuarus, konkrečiai – rankines, M. Variakojytė pirmenybę teikia mažoms, o ne tokioms, kur gali susidėti pusę gyvenimo.

„Tos didelės rankinės man nepatogios. Juk kasdieniame gyvenime ir nereikia nieko daug nešiotis, ne taip, kaip einant į treniruotes. Tad įprastai užtenka turėti telefoną ir piniginę“, – tikina čiuožėja.

Avint pačiūžas, žemės pėdomis nelieti, tačiau ne varžybose liesti ją norisi, taigi aukštakulniams kasdienybėje vietos irgi nėra.

„Nepatinka aukštakulniai ir net nelabai moku su jais vaikščioti. Aišku, gal ir galima sakyti, kad pačiūžos – tarsi aukštakulniai, bet vis tiek jiems tariu „ne“. „Taip“ sakau sportiniams bateliams“, – šypsodamasi pokalbį baigia M. Variakojytė.