EBPO ekspertai šiuos vertinimus pateikė įvertinę Lietuvos nacionalinę kovos su korupcija 2015–2025 metų programą, jos įgyvendinimo tarpinstitucinius veiklos planus.

„Nors buvo padarytas progresas siekiant pagerinti sistemines sąlygas, skatinančias pranešėjų veiklą, jų apsaugos įgyvendinimas vis dar vertinamas kaip esantis ankstyvoje stadijoje, – rašoma organizacijos ekspertinėse rekomendacijose. – Reikia daugiau pastangų įtvirtinti skaidrumo kultūrą, kurioje viešojo sektoriaus darbuotojai, privatusis sektorius ir piliečiai pasitiki egzistuojančiais pranešimo kanalais“.

Organizacija pastebi, jog Lietuvoje šiuo metu nerenkama informacija apie tai, kiek žmonių tapo pranešėjais ir ar naudinga buvo jų informacija.

„Lietuvos valdžia neturi kasmetinės informacijos apie pranešėjus, kurie pasinaudojo apsauga, kad atskleistų informaciją, ar analizės apie šių pranešimų kokybę ir naudingumą, – teigia EBPO ekspertai. – Tad Lietuvos valdžios atstovams būtų naudinga turėti sistemiškesnį požiūrį į šią problemą 2022–2033 metų nacionalinės darbotvarkės korupcijos prevencijos klausimais įgyvendinimo plane.“

Organizacija pripažįsta, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas „ženkliai prisidėjo prie pranešimo kanalų sukūrimo“, tačiau teigia, jog tvarką reikėtų tobulinti. Ji siūlo tai daryti skelbiant anoniminę statistiką apie tai, kuo baigėsi pranešėjų bylos.

Pasak EBPO, taip pat galėtų būti viešinama, kokių atsakomųjų veiksmų buvo imtasi prieš pranešėjus ir kaip šie atvejai baigėsi, taip pat apie sprendimus dėl pažeistų pranešėjų teisių.

EBPO siūlo taip pat skelbti, kokią bendrą mokesčių mokėtojų pinigų dalį pavyko atgauti iš nesąžiningų šaltinių ar baudų. Pasak organizacijos, tokia informacija yra „labai efektyvi siekiant paramos pranešėjams ir skatinant pasitikėjimą“.

Lietuvai taip pat siūloma svarstyti apie kampanijas žiniasklaidoje, informuojančias apie egzistuojančius pranešimo kanalus.

EBPO taip pat ragina imtis papildomų priemonių saugant pranešėjų tapatybę, stiprinant pranešimo kanalų institucijose efektyvumą. Nors šiuo metu institucijos privalo turėti kanalą anoniminiams pranešimams, šio reikalavimo įgyvendinimas yra paliktas įstaigos vadovui.

Institucijos raginamos aiškiai komunikuoti, kad į pranešimus bus reaguojama bei akcentuoti, jog pranešėjo tapatybė bus saugoma. Taip pat siūloma numatyti mokymus darbuotojams, atsakingiems už tokių pranešimų apdorojimą.

Seimas 2017 metais priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, skirtą apsaugoti asmenis, pranešusius apie korupciją ar kitokius pažeidimus valstybės įstaigose. Jis įsigaliojo 2019 metais.

Paskutiniu metu apie pranešėjų apsaugą vėl pradėta diskutuoti po to, kai vasarį pasirodė žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“. Joje pateikiamas aukštas pareigas Valstybės saugumo departamente (VSD) užėmusio pareigūno liudijimas apie 2018 metais gautus žodinius pavedimus tikrinti dabartinio prezidento Gitano Nausėdos, tuo metu kandidatavusio į šį postą, komandą ir rinkėjų sąrašą.

Apžvalgininkas ir politikos analitikas Marius Laurinavičius kovo pradžioje paviešino šio pranešėjo tapatybę, nurodydamas, kad tai – dabartinis sveikatos apsaugos ministro patarėjas Tomas Gailius.