Anot jos, per tuos metus žmonės spėja patirti visas šventes, išmoksta gyventi nebe su sutuoktiniu.

– Pagal patiriamą stresą skyrybos rikiuojasi antroje vietoje po artimo žmogaus mirties. Ar šios krizinės mastas suvokiamas, įvertinamas?

– Skyrybų, kaip krizinės situacijos, mastą parodo jūsų palyginimas su artimo žmogaus mirtimi. Skyrybos irgi yra didžiulė netektis. Dažnai tai daugybinė netektis. Žmogus praranda ne tik sutuoktinį. Vienas iš sutuoktinių praranda arba iš dalies praranda vaikus, kurie nueina gyventi su kitu. Skyrybos dažnai reiškia ir buvusio materialinio, socialinio statuso praradimą, padidėjusią buitinių rūpesčių naštą. Skyrybos taip pat dažnai reiškia ir dalies draugų praradimą.

Sudėjus šiuos praradimus, galime pamatyti, kad dalykai, kuriuos prarandame, yra vieni svarbiausių, iš ko susideda žmogaus gyvenimo stabilumas ir komfortas. Skyrybos yra labai didelė netektis ir išties viena iš didžiausių krizių žmogaus gyvenime.

– Kaip iš tikrųjų šiandien suvokiamos skyrybos? Ar jos nesumenkinamos – „juk skiriasi kas antras, nenusimink, bus kitų“.

– Žmonės po skyrybų dažnai susiduria su jiems patiems netikėta savijauta. Žinoma, tai labai skausminga patirtis abiems pusėms – ir tai, kuri iniciuoja skyrybas, ir tai, kuri jaučiasi palikta.

Aplinkiniai tikisi, kad po skyrybų žmogus gali atsigauti per mėnesį, du ar tris, aiškiai tokius reikalavimus deklaruoja. Tai rodo, kad žmonės nevisai gerai įsivaizduoja, kas tai yra, kokio dydžio tai sukrėtimas, kad taip greitai atsigauti po skyrybų, ypač kai jos būna sunkios, kai įtraukiami vaikai, turto dalybos, tiesiog neįmanoma. Tai trunka tikrai ilgiau. įvertinti tai, kokio mąsto pasekmes skyrybos turės man, mano asmeniui, mano šeimai, iš tikrųjų būtų labai svarbu prieš darant šį sprendimą.

– Ar gali būti lengvos skyrybos?

– Teoriškai galima įsivaizduoti, kad didelė dalis skyrybų vyksta taikiai, neprieina iki teismų, ilgo santykių aiškinimosi. Neturiu tokios statistikos. Remdamasi savo, kaip psichologės, terapeutės patirtimi, galiu pasakyti, kad man tenka susidurti su sunkiomis skyrybomis. Negalėčiau patikėti, kad tai kam nors gali būti lengva ir neskausminga.

– Kiek laiko po skyrybų reikėtų gedėti?

– Po tokio klausimo visada jaučiasi tas klausiančiojo – na, tai pasakyk, kiek man čia dar reikės kentėti.  Vieno atsakymo nėra. Tai labai individualu. Tai tas pats, kas pasakyti, kiek trunka skyrybos. Kartais nueini, padedi parašus ir išsiskiri, o kartais trunka metų metus. Tai faktas. Niekas iš anksto negalės pasakyti, kiek tai truks.

Jeigu kalbėtume apie psichologinę pusę – kiek man trunka išgedėti netektį – kaip bebūtų aš vis tiek tai gretinčiau su lietuviška mūsų tradicija, kuri turi, ką pasakyti dėl mirties netekties. Mirties netekčiai mūsų tradicijos skiria metus laiko. Man kažkaip atrodo, kad ir skyrybų atveju netekčiai būtų galima galvoti apie tokį laikotarpį kaip metai.

Žmonės po skyrybų dažnai susiduria su jiems patiems netikėta savijauta. Žinoma, tai labai skausminga patirtis abiems pusėms – ir tai, kuri iniciuoja skyrybas, ir tai, kuri jaučiasi palikta.

Metai yra toks ciklas, per kurį pergyveni visas tradicines šeimos gyvenimo situacijas: tradicines šventes, atostogas, visus sezonus. Visus juos tenka išmokti pergyventi kažkaip kitaip, nei buvo anksčiau, kai gyvenai šeimoje. Tenka atsakyti į labai konkrečius klausimus – kur dažysime kiaušinius, kaip mums atostogauti, kur man važiuoti vienai, kur padėti vaikus, kas vežios vaikus į mokyklą ir kur mes valgysime per Kūčias. Atsakant į šiuos klausimus tarsi susistato naujos gyvenimo taisyklės, tradicijos, naujas scenarijus, dėl kurio persikeli į naują savo gyvenimo etapą.

Taip yra nebūtinai. Aš apie metus kalbu kaip apie pavyzdį. Į mūsų skyrybų grupę ateina dabar besiskiriantys žmonės, ką tik išsiskyrę, ateina išsiskyrę prieš dešimt metų. Pastarieji ateina ne dėl to, kad jie tuos dešimt metų kentėjo, bet todėl, kad jie vis dar jaučia kažką, kažkokias problemas ar sunkumus, kuriuos jie sieja su skyrybomis, neišgyventomis skyrybomis ar neišgyventų skyrybų skausmu. Tai labai individualu.

– Visa tai, ką jūs vardijote, nuskambėjo taip, tarsi žmonės mokytųsi gyventi iš naujo. Kaip įvardintumėte, su kokiomis labiausiai būdingomis problemomis ar sunkiais vidiniais išgyvenimais susiduria žmonės, bandydami vėl gyventi vieni?

–  Vienatvės, vienišumo potyris, perkainavimas savo vertybių, draugų, atsiranda gebėjimas gyventi nebe kartu, didesnė atsakomybė, sugebėjimas prisiimti didesnę atsakomybę. Ypač to reikalauja situacija, jei kartu lieka vaikai. Skausmo išgedėjimas, pergyvenimas viso to skausmo, kurią ši netektis tau sukėlė. Deja, nėra kito būdo, kaip atsikratyti skausmo, kaip tik jį išgyventi.

– Galbūt galima išskirti dvi grupes – tuos, kurie patys nusprendžia išsiskirti ir tuos, kurie paliekami? Tai, ko gero, skirtingi išgyvenimai.

– Kaip bebūtų keista, mūsų grupėse būna ir vienų, ir kitų. Tai reiškia, kad nei vieniems, nei kitiems nėra taip lengva, kaip galbūt atrodo iš pradžių. Gyventi su kaltės jausmu, kai matai, ką tavo sprendimas padaro kitam žmogui, vaikams, kaip pakeičia visą gyvenimą, nėra taip paprasta. Gali būti skaudu nė kiek nemažiau nei tam, kuris liko, kuris jaučiasi paliktas.

Žinoma, galbūt vyraujantys jausmai gali būti kažkiek skirtingi, bet kad tai yra krizė tiek vienam, tiek kitam, tuo neabejoju. Jeigu yra tokia iliuzija, kad, palikęs savo sutuoktinį ir išėjęs pas kitą, aš atsikratysiu kažkokių problemų, tai realiai to, kas tave privedė prie tokios šeimos krizės, kodėl tu pasirinkai tokį, o ne kitokį žmogų, skyrybos neištaiso. Juos tenka pačiam įsivardinti, suprasti, jeigu norisi keistai, tai bandyti keisti, nes kitaip gresia pasikartojimas. Gresia tokie apmaudūs pasikartojimai gyvenime.

– Ko gero dar skirtumas tas, kad paliktasis paprastai sulaukia daugiau palaikymo, užuojautos iš aplinkos, o tas, kuris nusprendė išeiti, yra smerkiamas.

– Tai irgi labai teisingas aspektas. [...] Grupėje būti tiems žmonėms, kurie patys iniciavo skyrybas, sunkiau. Trunka laiko, kol jie pradeda komfortiškai jaustis ir atsipalaiduoti nuo kaltinimų sau.

– Kokie didžiausi pavojai yra tuo poskyrybiniu laikotarpiu? Turiu omenyje išryškėja polinkis į savidestrukciją, rizikingą elgesį? Ką pastebite?

– Iš tiesų yra tokių pavojų, kurie kyla iš tokio paprasto dalyko, kad po skyrybų žmogui labai skauda. Kai labai skauda, norisi to skausmo kuo greičiau atsikratyti. Mūsų visuomenėje yra nemažai būdų, kaip greitai atsikratyti skausmo. Paimkime patį paprasčiausią – gerti raminančius vaistus ar alkoholį, greitai veikiančius anestetikus, kurie skausmą laikinai apmalšina, bet, kadangi jie nesprendžia problemos iš esmės, dažniausiai jie tai tik atideda arba iš viso trukdo tą skausmą išgyventi ir kurti gyvenimą iš naujo.

Dar vienas visuomenėje gana toleruojamas būdas – kai labai skauda, reikia nerti į kažkokią veiklą, pavyzdžiui, darbą ar kokius nors hobius. Žmonės ima lankyti daugybę burelių. Nerti kuo toliau nuo savęs, kad užsimirštų. Dažnai tai veda į dar didesnį fizinį ir psichologinį išsekimą ir tikrai neišsprendžia skyrybų skausmo.

– Bet kas nors gali pasakyti – nejaugi geriau sėdėti namuose vienam ir savęs gailėti, užuot užsiėmus aktyvia veikla, teikiančia džiaugsmo, pavyzdžiui aktyvia veikla gryname ore?

– Jūsų klausime „užsiimant aktyvia veikla gryname ore“ girdimi tokie dalykai, kurie žmogui, išgyvenančiam krizę, labai svarbūs. Svarbu rūpintis savimi, savo fizine sveikata. Tai reiškia – judėti, sveikai valgyti, leisti sau kartais pailsėti nuo liūdnų minčių. Visa tai – sau duotos pertraukėlės, bet būna ir liguistas pasinėrimas į veiklą, darbą, kai aš nebegrįžtu į save, nebenoriu grįžti į save ir jaustis taip, kaip jaučiuosi.

Kaip ir bet kuriame gedėjimo procese, sėdėjimas namie ir buvimas su savo jausmais yra labai svarbi gedėjimo proceso dalis. Žinoma, pagrindinis poreikis tokio žmogaus, kuris yra su sunkiais jausmais, turėti artimą, su kuriuo gali dalintis, kalbėdamas arba rašydamas, išpiešdamas ar išgrodamas savo sunkius jausmus įgyti kažkokios distancijos su savo jausmais. Tai padeda juos pergyventi. Taip vyksta gedėjimo darbas ir to neįmanoma išvengti.

Dar vienas akligatvis, kuris dažnai atsitinka po skyrybų – arbavisiška izoliacija ir atsisakymas nuo bet kokios tolesnių santykių galimybės, kas irgi labai nuskurdina žmogaus gyvenimą, arba ieškojimas greitų pakaitalų prarastam sutuoktiniui – greitų naujų seksualinių santykių, partnerio. Dažnai aplinkiniams tai atrodo labai geras sprendimas – vienas išėjo, o kitas atėjo. Bet poskyribiniame laikotarpyje tai labai pavojingas sprendimas. Skausme esantis žmogus, natūralu, yra susikoncentravęs į save, savo skausmą, pojūčius, jėgų pasižiūrėti į kitą žmogų, suprasti, kas jis toks yra, ar jis man tinka, kaip mes matome perspektyvą, tiesiog neužtenka.