Variantai: nekreipsiu dėmesio; gal paskambinsiu į seniūniją ar savivaldybę – tegul reaguoja; kartu su bendruomenės nariais aplankysime, išsiaiškinsime, kas vyksta ir kuo galime padėti. O kokius variantus svarstytumėte, jeigu tai būtų jums artimų žmonių šeima? 

Visuomeninėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ tokių klausimų nekyla. Jos vadovė Rasa Dičpetrienė užsiminė apie kitokį, kaip pati sakė, filosofinį klausimą: ar yra priežasčių, dėl kurių mes nepadėtume?

Pavyzdys apie šeimą malkinėje – ne iš lubų, o iš Klaipėdos. Panašaus esama Vilniuje, Pagiriuose, kur 12 kvadratinių metrų namelyje glaudžiasi mama, tėtis ir keturi jų vaikai. Kitame sostinės mikrorajone močiutės globai liko penki anūkai, o jų butas sudegė. Visada bus tų, kuriems reikia mūsų pagalbos. Apie šiuos ir kitus atvejus pasakoja R. Dičpetrienė.  

Vilijos istorija

Nerami žinia apie Viliją (visi vardai pakeisti) – mamą su šešiais vaikais – organizaciją „Gelbėkit vaikus“ pasiekė prieš trejus metus.

Taip susiklostė moters likimas – viena su būriu vaikų. Pirmasis gimė, kai ji mokėsi medicinos mokykloje. Dėl per gimdymą patirtos traumos sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi. Giminių, į kuriuos galėtų atsiremti, tiesiog nėra. Vilijos mama smarkiai gėrė. Močiutė, kol galėjo, tempė ant savo pečių ir geriančios dukters, ir anūkės vargus. Visas jos palikimas – sena šalta troba vienkiemyje Širvintų rajone. Visi patogumai – lauke, o naktimis – gūdi tamsa. Pretenduoti į socialinį būstą Vilija negalėjo, nes močiutė paliko ne tik trobą, bet ir lopinį žemės prie jos.    

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad pirmiausia mamą su vaikais reikia gelbėti nuo šalčio, todėl „Gelbėkit vaikus“ organizacijos pastangomis apšiltino namo sienas. Nuo to gero darbo buvo praėję dveji metai, kai Rasa viduržiemį užsuko aplankyti Vilijos šeimos. Buvo šalta speiguota diena. Įėjusi į trobą ne iš karto atpažino vaikų mamą – tokia ji buvo išsekusi, beveik persišviečianti. Pasimetusi Rasa netgi paklausė: o kur mama?

Nepaisant apšiltintų sienų viduje tvyrojo nepakeliamas šaltis. Nuo jo vienai mergytei buvo ištinusios plaštakos. O mažiausios, tik 9 mėnesių amžiaus dukrelės kaklas buvo nusėtas žaizdomis. Sergantis sūnus gulėjo specialioje lovoje. Vilija pasiguodė, kad kitus vaikus išleisdama į mokyklą pirmiausia turi atkapoti nuo durų ledą.

Medikams buvo kilęs įtarimas, kad moteris serga vėžiu, nes ji negalėjo valgyti. Sugyventinis ateidavo pasiautėti – išgąsdinti ir sumušti. Kartais Vilija kviesdavo policiją, kuri smurtautoją išveždavo ir paleisdavo, o jis grįždavo keršyti.   

Moteris buvo jau arti savižudybės slenksčio. Kažkodėl į jos ir vaikų kančią niekas nekreipė dėmesio, net artimiausi vienkiemio kaimynai, pasiturintys žmonės.

„Gelbėkit vaikus“ organizacijos pastangomis mažiausioji mergytė buvo skubiai nuvežta pas pediatrus į Vilnių, ir netrukus paaiškėjo jos negalavimo ir žaizdų priežastis – mažylė yra alergiška pienui. Po mėnesio žaizdos nuo jos kūnelio išnyko.

Po sostinėje atliktų tyrimų Vilija sužinojo kitą gerą žinią – įtarimai dėl vėžio buvo klaidingi. Sutvirtėti emociškai jai labai padėjo puikios psichologės Aurelijos Lingienės ir kitų specialistų Vilniuje pagalba.

Iš dalies pinigų, suaukotų per LNK gerumo akciją, šeimai buvo nupirktas keturių kambarių butas Širvintose. Bendruomenė pasirūpino būtiniausiais baldais. Darželis mažiesiems vaikams čia pat – kitoje gatvės pusėje.

Sugyventinis lankosi kaip ir anksčiau, bet geria rečiau, nes jaučia, kad yra ir matomas, ir stebimas – kitaip nei vienkiemyje. R. Dičpetrienė apgailestaudama sako, kad šiam žmogui buvo sunku kuo nors padėti, nes Širvintose nėra vyrų krizių centro, kokį neseniai pavyko atidaryti Utenoje.  

Dvi šeimos iš Anykščių rajono

Kai šeimos galva žuvo dėl girto vairuotojo kaltės, keturių vaikų mama Sigita, žiūrėdama į savo atžalas ir griūvantį stogą, ėmė grimzti į juodą depresiją.

Bet kartais, kad žmogus atsigautų, pakanka bent vieno konkretaus teigiamo pokyčio. Šiuo atveju tai buvo stogo remontas, kuriuo pasirūpino „Gelbėkit vaikus“ organizacija. Bendrovė „Arimex“ padėjo pakeisti langus, šeimą ėmė lankyti vieno banko darbuotojai, vis kuo nors pagelbėdami.

Tame pačiame kaime gyveno ir Neringa – stipri, ryžtinga moteris. Gyveno su vaikais pas girtuokliaujančius tėvus, o kai šie įsismarkaudavo, ji su vaikais kraustydavosi miegoti į tvartą.   

Pavargusi nuo tokio gyvenimo moteris kitame kaime susirado palaikį vėjo perpučiamą namelį. Iš tėvų pasiėmė tik karvę, kad vaikai turėtų ko valgyti. Parvežti karvės neturėjo už ką, tai ištisą parą pėsčiomis ją ginė į savo naujus namus. O žiemą maitintoją vis tiek teko parduoti, nes per užpustytą kelią negalėjo atgabenti jai pašaro. Kad vaikai pasiektų kelią ir mokyklinį autobusiuką, rytais visa šeima kasdavo sniegą. Iki artimiausios autobuso stotelės tekdavo žygiuoti šešis kilometrus.

Naująją gyventoją netruko pastebėti keli aplinkiniai vyriškiai, kurie vis mėgino jai rodyti dėmesį, tikėdamiesi rasti pastogę, kur galėtų linksmai leisti laiką. Neringa juos pasitikdavo su kirviu, kurį, eidama miegoti, dėl visa ko dėdavo šalia.

Tai buvo visiškas socialinis užribis, tačiau moteris iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą, neatsisakydama jokio darbo.

„Gelbėkit vaikus“ organizacija Neringai ir jos vaikams surado tinkamesnę trobą nedideliame miestelyje. Ne tik surado, bet ir padėjo persikraustyti į juos su visa manta, vištomis, šuniukais ir ožka. Štai čia šeima pagaliau pajuto bendruomenės gyvenimą – greta mokykla, biblioteka, vaikai noriai sportuoja ir didžiuojasi laimėjimais. Mamai bendruomenės pirmininkė parūpina darbelio.

Išsipildė didelė Neringos svajonė – nuo praėjusio rugsėjo ji vėl turi karvę, kuri jai kainavo 500 eurų, bet tikisi po truputį išsimokėti. Kaip ir už namą. Jeigu tvarkingai, kaip sutarta, mokės už jį penkerius metus, namas bus perrašytas jos nuosavybėn.

R. Dičpetrienė džiaugiasi, kad pernai padedant geriems žmonėms pirmą kartą pavyko nuvežti šią šeimą trims dienoms prie jūros. Neringa buvo ją mačiusi vieną kartą, būdama paauglė. Jos vaikai – nė karto. Kad kelionė nebūtų tokia brangi, bendruomenės pirmininkės sūnus pavežė iki Panevėžio.

Rasa dar pakvietė Neringos šeimą ir į Vilnių. Vaikai pirmą kartą apsilankė kino teatre ir pirmą kartą paragavo picų... 

Bendruomenė viską gali

Vienas naujausių „Gelbėkit vaikus“ padalinių yra Pasvalio savivaldybėje. R. Dičpetrienė jos merą giria už tai, kad jis suprato, kaip svarbu socialinėms darbuotojoms turėti automobilius. Ne tik suprato, bet aprūpino jais. Toms, kurios iki tol nevairavo, teko išmokti.

Viena šių darbuotojų, kartą susitikusi su R. Dičpetriene, nedrąsiai pasidalijo savo rūpesčiu dėl vienos šeimos, turinčios keturis vaikus ir gyvenančios kaimo daugiabutyje. Tai vienas tų namų, kurie iki šiol neturi nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Užtat namas turėjo savininką, kuris nuomojo butus. Jam mirus paveldėtojai nutarė butus parduoti. Gyventojai turėjo kraustytis kitur arba išsipirkti savo pastoges.  

Bendruomenė vargstančios šeimos reikalais rūpinosi, kiek galėdama, vietinis kalvis devynerių metų berniuką ėmė mokyti kalvystės. Bet 3 tūkst. eurų už butą bendruomenei buvo nepakeliama suma, nekalbant apie pačią šeimą, kurios abu tėvai nevengdavo išgerti. Todėl socialinė darbuotoja, nematydama kitos išeities, ryžosi paklausti: gal „Gelbėkit vaikus“ padėtų?

Butą nupirkti pavyko. Be to, parūpino statybinių medžiagų, seniūnas – meistrų, ir bute buvo įrengtas vandentiekis, dušas.   

Šeimos galva numirė nespėjęs pasidžiaugti šiais civilizacijos stebuklais, o motina liovėsi gerti, nes „Gelbėkit vaikus“ padalinio darbuotojai pasistengė dėl jos kodavimo.

Kai paaiškėjo, kad 15-metė dukra ėmė lauktis, bendruomenė padarė viską, kad ji naujagimio neatiduotų į kūdikių namus.

„Mes dažniausiai į vietos žmones ir gręžiamės. Jie klausia, kuo galėtų prisidėti, ko reikia? Būna, kad reikia paprasčiausių dalykų – gal dubens, gal kibiro. Kartais vaikai neina į mokyklą tik dėl to, kad yra nevalgę ir sušalę. Mūsų dienos centrai stengiasi tokius pastebėti. Kartais sumokame už jų geriančių tėvų kodavimą“, – sako R. Dičpetrienė, įsitikinusi, kad bendruomenėms nėra neišsprendžiamų problemų, tik reikia jų neužleisti. 

Tačiau visoms panašioms šeimoms užvis labiau reikia psichologinės ir emocinės pagalbos, kurią pirmiausia ir stengiasi suteikti „Gelbėkit vaikus“ organizacija. Jos vadovė sako, kad „labai svarbus yra mūsų požiūris – ar sugebame su pagarba žiūrėti į šeimas, kurioms padedame, nesmerkti jų, o pabandyti suprasti, kodėl jų gyvenime taip atsitiko“.

Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“ – tai 1991 m. Lietuvoje įkurta nepolitinė, nevyriausybinė ir nereliginė, už vaiko teises kovojanti organizacija, šiuo metu turinti 22 padalinius, 35 dienos centrus. Per pastaruosius penkerius metus pagalba suteikta 145 vaikams, 26 šeimoms.