Gražiausi metai ligoninėje – iš meilės vaikams

Šešiasdešimtmetį švenčianti Klaipėdos vaikų ligoninė klestės dar ilgai. Net akimirkai tuo suabejoti neleidžia jos vyriausioji gydytoja Klaudija Bobianskienė: „Aš dar ne viską padariau!“

Pirmosios pacientės – lėlės

– Grįžkime mintimis į pradžią. Jūs gimėte, augote ir mokslus baigėte Kaune. Kuo patraukė Klaipėda?

– Po studijų mane paskyrė dirbti apylinkės gydytoja Kaune. Bet aš užsispyriau būti tik pediatre, todėl vietos atsisakiau. Sutikau važiuoti į bet kurį miestą, kad tik galėčiau dirbti su vaikais. Taip atvykau į Klaipėdą ir gyvenu čia iki šiol.

– Kodėl pasirinkote pediatriją?

– Aš labai myliu vaikus, jie man šventi. Neįsivaizduoju savęs dirbančios su suaugusiais. Kai vaikui palengvėja, jis atiduoda viską – nusišypso, apsikabina, džiaugsmingai sutinka įėjus į palatą. Dar vaikystėje pasiryžau gydyti tik vaikus. Pirmosios mano pacientės buvo lėlės. Ko gero, visi mes vaikystėje gydėm lėles. Tik kalbėti jos negali. Tada pats nusprendi, ar jau pasveiko, ar linksmos.

– Su mažaisiais dirbti turbūt sunkiau?

– Be jokios abejonės. Pas mus patenka ką tik gimę kūdikiai, kurie dar negali pasakyti, kur jiems skauda. Tačiau patyręs gydytojas iš riksmo supranta, ar vaikui pilvą skauda, ar galvytę. Pediatro profesijoje yra vienas „bet“. Mes turime reikalų ne tik su ligoniu, bet ir su mama, tėveliu, močiute, seneliu, teta ir kaimyne. Tai apsunkina darbą, nes kartais jiems atrodo, kad padarėme kažką ne taip, kad skyrėme nepakankamai dėmesio. Reikia nuolat aiškinti, įtikinėti, jog tai, ką darai, yra teisinga.

Visiems geras nebūsi

– Ligoninėje dirbate 35 metus. Šiemet sukanka dešimt metų, kai jai vadovaujate. Kokių minčių jums sukelia prisiminimai?

– Kasdien praeidama pro ligoninę džiaugiuosi, kokia ji šviesi ir graži. O kokie buvom apgriuvę, apšiurę, varvančiu stogu, apsilupusiomis sienomis, krintančiais langais ir lūžtančiomis durimis. Bet sugebėjome įrodyti, jog galima visko pasiekti. Suremontavome palatas, nusipirkome daug naujos aparatūros. Tačiau jokie ištaigingi pastatai, moderniai įrengti kabinetai, jokia aparatūra sėkmės neatneš, jei čia nedirbs atsidavę savo darbui žmonės. Mano kolektyvas darnus ir draugiškas.

– Darna ir pagarba vienas kitam nėra savaime suprantamas dalykas. Ne kiekvienas vadovas galėtų tuo pasigirti. Kaip jums pavyko tai pasiekti?

– Vadovas bus bejėgis, jei patys žmonės to nenorės ir nesieks. Galiu pasakyti tik tiek: niekada neatsimenu man padaryto blogio. Jei reikia, išsakau, kas ant širdies guli, ir tą pačią akimirką pamirštu. Niekada nelaikau pykčio, nesugebu jo nešiotis. Ir niekada nesuvedinėju sąskaitų. Vadovas negali būti visiems geras. Reikia kartais pabūti griežtam, išsakyti, ką galvoji, bet nepamiršti išklausyti ir kito. Būna, kad tenka ir grubesnį žodį ištarti. Tačiau tikiu, jog kolegos man tai atleidžia, žinodami mano charakterį.

– Šie metai itin sėkmingi. Prezidentas jums įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį, buvote apdovanota Klaipėdos apskrities garbės ženklu už ypatingus nuopelnus organizuojant sveikatos priežiūros paslaugų teikimą...

– Manau, kad šie apdovanojimai susiję ir su mano jubiliejumi. Juk man tiek pat metų, kiek ligoninei. Esu dėkinga tiems, kurie pastebėjo mūsų pastangas. Niekada žmogui nebūna per daug gerumo, pagarbos, jo darbo įvertinimo.

Man mieliausias pirmasis apdovanojimas 2004 metais, kai miestiečiai mane išrinko Metų klaipėdiete. Pasižiūriu į statulėlę, kurią ta proga gavau, ir darosi gera, šilta. Tik noriu pabrėžti: tai, ko ligoninė pasiekė, yra viso kolektyvo nuopelnas. Juk vienas lauke ne karys. Visada jaučiu, kad galiu tais žmonėmis pasitikėti ir į juos atsiremti.

– Iš kur tokia stiprybė?

– Iš prigimties turbūt. Jei ką darai, daryk gerai arba net nepradėk. Šiuo principu gyvenime vadovaujuosi. Kažkodėl ministerijos ir kitų sveikatos priežiūros įstaigų vadovai manė, kad ligoninę būtinai reikia prijungti prie kurios nors kitos didelės įstaigos, kaip yra kituose miestuose. Daug laiko ir jėgų reikėjo, kad įrodytume, jog ligoninė gali būti savarankiška, kad čia gali būti teikiamos visos paslaugos. Dešimtmetį vyko kova už būvį. Esu dėkinga miesto vadovams ir Seimo nariams, kad suprato mus ir palaikė.

– Kaip jums pavyksta pailsėti ir atsiriboti nuo darbo reikalų?

– Visiškai nepavyksta, ko gero, niekada. Mano telefonas visada įjungtas. Tačiau laisvalaikio lieka. Visi vakarai, savaitgaliai ir šventės yra mano laikas. Smagu pabūti su šeima. Per atostogas su vyru Sergejumi leidžiamės į kelionę.

Ilsėtis dar anksti

– Niekada nesusimąstėte, kad jau laikas pailsėti?

– Tokių minčių kyla, kai eilinį kartą nusiviliu mūsų šalies sveikatos apsaugos sistema. Tada pagalvoju, kad pavargau. Tačiau ateina rytas, apsidairau ir suvokiu – ligoninė man antrasis gyvenimas. Ką jau ten antrasis, veikiau pirmasis. Aš dar ne viską padariau. Kai įgyvendinsiu savo planus, tada pažiūrėsim. O planų turiu labai rimtų.

– Kokias didžiausias sveikatos apsaugos sistemos ydas pastebite?

– Tai, kas vyksta dabar, nėra normalu. Medikų algos labai mažos. Gydytojas pediatras neatskaičius mokesčių uždirba du tūkstančius du šimtus litų, o sesutės pusantro tūkstančio, ar tai normalu? Ar normalu, kad visoje Žemaitijoje belikę tik trys vaikų chirurgai?

Belieka džiaugtis, kad savo komandoje turime puikių jaunų specialistų, kurie atvyko į mūsų ligoninę iš Kauno, Vilniaus. Čia dirba idealistai, labai mylintys savo profesiją. Niekada negirdžiu : „aš nedarysiu, nenoriu, man nereikia“.

– Kodėl žmonės gydytojais dabar taip nepasitiki?

– Ar daug radote rašinių spaudoje, televizijos laidų, kuriose būtų keliamas gydytojo autoritetas? Mūsų žiniasklaida tiesiog užpilta neigiama informacija. Gydytojas nepadarė to, pražiopsojo aną. Medikas beveik prilyginamas žmogžudžiui. Beveik visame pasaulyje gydytojo profesija – garbingiausia. Medikas į savo klaidą reaguoja skaudžiai ir niekas jo nenubaus labiau nei jis pats. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai nesuteikia pagalbos, išvaro ligonį. To negalima pateisinti. Tačiau profesines klaidas turi nagrinėti specialistai. Negalima šitaip juodinti ir žeminti gydytojų. Jie per sunkiai dirba.

– Ar dėl to ir sūnui nepatarėte rinktis mediko profesijos?

– Gintautas pasirinko radioelektronikos inžineriją, dabar turi savo įmonę. Gydytojo darbas per sunkus, kad viliočiau jį tuo užsiimti. Jis pasirinko kitą kelią. Darbe praleidžiame didžiąją dalį gyvenimo ir jeigu į darbą eini kaip į katorgą, gyvenimas tampa nemielas. Dabar sūnus laimingas.

– Kaip jumyse gimė troškimas būti gydytoja? Pati esate kilusi ne iš medikų šeimos.

– Užaugau tarnautojų šeimoje. Tėtis – buhalteris, mama dirbo farmacijos įmonėje. Kaune gyvenome priešais tuometinį medicinos institutą. Mano vaikystė prabėgo stebint ten vaikščiojančius studentus. Kitoje pusėje buvo gimdymo namai. Nuolat matydavau moteris, išsinešančias ant rankų kūdikius. Tada prašydavau mamos, kad ir man nupirktų broliuką. Deja, nepriprašiau. Mama sunkiai sirgo. Būdama dvylikos pati atlikdavau injekcijas, kad nereikėtų kaskart kviestis sesutės į namus.

Esu tikra, kad nieko kito negalėčiau veikti, tik būti gydytoja. Niekada gyvenime nesuabejojau savo pasirinkimu. Jeigu reikėtų pradėti gyvenimą iš naujo, nueičiau tą patį kelią.

– Kas tame kelyje buvo gražiausia ir ko galbūt nesinori prisiminti?

– Prisimenu tuos baisius laikus, kai vaikus į ligoninę guldydavo be mamų. Mama eidavo verkdama aplink ligoninę, o vaikas, mėnesio ar dviejų, gulėdavo vienas lovelėje. Tai buvo siaubinga.

O maloniausia, kai kolegos bet kokia proga pasveikina ir įteikia puokštę gėlių. Tai gražiausios akimirkos, kurias prisimenu. Jie ateina visi. Tikiu, kad tai nuoširdu. Jų akys viską pasako. Tai tikrasis mano darbo įvertinimas.

Nieko nesigailiu, jaučiu, kad man pavyko nuveikti šį tą gero, ką kiti prisimins. Man gera praeiti pro šiuos šviesius pastatus. Jie juk liko mūsų vaikams, anūkams. Tikiu, kad ligoninė liks čia dar ilgam ir klestės.