„Darbą radau greitai, per dvi savaites. Uoliai ieškojau. Darbo reikėjo, kad galėčiau save išlaikyti. Bandžiau keliose vietose, bet pasilikau čia, nes puikiai priėmė, davė visas priemones, su kuriomis dirbu. Net nesitikėjau, kad iš karto gausiu šimtaprocentinį atlyginimą. Maniau, kad gausiu tik tada, kai rasiu savo klienčių“, – pasakojo manikiūrininkė iš Ukrainos Ilona.

Moteris sako, kad susikalbėti pavyksta ir be kalbos. O kolegė Diana jau išmoko ir svarbiausią frazę – kita ranka.

„Visada randame išeičių, net jei žmogus nemoka rusiškai, o aš – lietuviškai. Bandome angliškai arba suprantame viena kitą be žodžių, – kalbėjo kita manikiūrininkė iš Ukrainos Diana. – Pirmas savaites buvo neabejotinai sunku, nes galvoje plaukė prisiminimai. Jaudinausi, bandžiau viską suspėti, mokiausi.“

Grožio salone Vilniuje jos dirba mėnesį, laisvų vietų neturi iki birželio, tačiau finansiškai kol kas lengviau atsikvėpti irgi negali.

„Kai kurie žmonės galvoja, kad Ukrainoje yra pigiau, todėl ir mes turime dirbti už mažiau. Ne, neturime, nes ir kainos čia didesnės, – teigė Ilona. – Kad jūs suprastumėte – pas mus minimalus atlyginimas yra 200 eurų, be to, pas mus yra perpus pigesni produktai.“

Ukrainietes įdarbinusi salono savininkė neslepia, jog ir ją pačią pasiekia įvairiausios kalbos ir išankstiniai nusistatymai.

„Buvo tokių, kurios piktinosi, kad aš ukrainietes giriu, nes jas skatindavau, sakydavau, kad jos šaunuolės, stengiasi, nori dirbti. Buvo tokių lietuvių meistrių, kurios rašė ir klausė, kaip mes palaikome ukrainietes, o jų nepalaikome“, – kalbėjo grožio salono savininkė Greta Rumblienė.

Konkurencija tikrai yra, nes atvažiavo pusė šalies.

Moteris atkerta, jog ukrainietės užėmė savo vietas ir iš lietuvių darbo neatėmė. O ir gauta darbo vieta negarantuoja, kad užsidirbti pavyks.

Sostinėje taip pat darbą gavusi Marina pripažįsta, kad lengva nėra. „Konkurencija tikrai yra, nes atvažiavo pusė šalies. Apie manikiūrą išvis negalvojau. Svarsčiau apie įvairius darbus, nuo valytojos iki darbo „Maximoje“. Tokie buvo planai“, – kalbėjo Marina.

Ji atvyko su trimečiu sūnumi, mama, sesers šeima, teta ir anyta. Kol kas keli darbą gavę šeimos nariai išlaiko visus.

„Žinoma, kad sunku. Per dieną ateina vos du trys žmonės, kartais šiek tiek daugiau. Bet tikrai nestabilu. Toks darbas, kad negali būti užtikrintas, kaip bus. Sunku susirinkti klientų ratą, kai tavęs niekas nežino. Sėdi ir lauki. Ir galvojam, kaip brangu. Mes viską verčiam. Nors sako, kad nereikia. Nes kainos čia atitinka atlyginimus. Bet mums dar kol kas neišeina“, – tęsė Marina.

Moteris pasakoja, kad daugelis ukrainiečių dirba salonuose, gaudamos tam tikrą procentą nuo kliento sumokėtos sumos. Daugelis atvyko be savų priemonių, o ir susipirkti jas kainuotų daug. Todėl ir atlygiai svyruoja.

Meistrės sako, jog standartinė gelinio lakavimo kaina yra apie 20–23 eurus, o pilnas aparatinis pedikiūras – 35 eurai.

„Vilniuje yra aukštesnės kainos, kadangi didmiestis. Jos gauna tokias kainas, kokios yra aplinkui“, – teigė G. Rumblienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kad meistrai iš Ukrainos įsitvirtina grožio salonuose, kirpyklose sutinka Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos (KIGSA) prezidentė Jolanta Mačiulienė. Ji sako, kad Ukraina grožio konkursuose yra pirmaujanti šalis, todėl atvykusiosios gerai išmano savo amatą. KIGSA prezidentė pabrėžia, jog po pandemijos rinkoje buvo didelis meistrų stygius. Kalbų apie be leidimų dirbančias moteris irgi nėra girdėjusi.

Vidaus reikalų ministerijai (VRM) supaprastinus tvarką Ukrainos piliečiams įsidarbinti, grožio salone galima dirbti be kvalifikacijos. Verslo liudijimai irgi išduodami pagreitinta tvarka. Kitokių išlygų nėra.

Tam, kad karo pabėgėliai individualiai galėtų teikti grožio paslaugas, būtinas higienos pasas. Iki šios dienos dėl jos kreipėsi vos 21 kartą. Daugiausia Marijampolėje ir Panevėžyje, Vilniuje – vos du. Tačiau 114 Ukrainos piliečių įsigijo verslo liudijimus ir 213 pagal pažymą įregistravo individualią veiklą.

„Mes kol kas esame gavę tik vieną skundą dėl vieno Vilniaus apskrities tatuiruočių salono. Jis kol kas yra tiriamas. Bet daugiau tokių skundų nesame gavę“, – pasakojo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) vedėja Irena Taraškevičienė.