Į Arktį – burine jachta

Istorinis pasiekimas

„Pamenu, buvo rami popietė jūroje, kai nutarėme, kad šią naktį sieksime šiauriausią kelionės tašką. Tik išplaukus už Špicbergeno salos buvo labai malonus oras, skaisčiai švietė saulė. Apie vidurnaktį pasiekę 80°, abu su Živile pasidžiaugėm ir ji nuėjo miegoti. Aš suktis nė nemaniau, norėjau plaukti kuo toliau. Staiga jūra pradėjo banguoti, dangų apgaubė juodi debesys, bet aš vis tiek plaukiau pirmyn.

Plaukiau tol, kol vandenyje pamačiau dreifuojančias ledo lytis. Pradžioje jų buvo nedaug, bet, kai 2–2,5 m bangų pakeltos jos pradėjo skristi į jachtą ir kokpitą, pamaniau, kad gana – laikas suktis atgalios. Tuo metu užfiksavau šiauriausių mūsų kelionės tašką – 80° 30', – pasakoja K. Juška.

Jis tęsia, kad labai džiaugiasi šiuo rezultatu, nes tai pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai lietuviška jachta nuplaukė taip toli į šiaurę. Įprastai tokias aukštas šiaurės platumas (80° ir daugiau) pasiekia dideli, iš metalo pagaminti laivai.

Kartu su širdies drauge

Keliautojas pasakoja, kad plaukimą pradėjo trijų žmonių įgula, tačiau dėl asmeninių priežasčių vienam pasitraukus, netrukus liko du – jis ir jo širdies draugė Živilė Nazarova.

„Iš žemyninės Norvegijos dalies startavome trise. Plaukimas Norvegijos ir Barenco jūromis buvo labai varginantis, vėjuoti orai nelepino, visą laiką kankino jūrligė. Tai truko ilgiau nei savaitę. Galiausiai pasiekėme Svalbardo sostinę Longyearbyen'ą – šiauriausią tašką, turintį oro uostą, iš kurio galima grįžti namo. Čia ir paleidome vieną įgulos narį, o tada su Živile tęsėme kelionę“, – prisimena K. Juška.

Jis pasakoja, kad kelionėje jiedu turėjo aiškią taisyklę – jeigu gamta tavęs nepriima, prieš ją nekovoti. Tad, atplaukus į Lenkijos meteorologinę stotį, kai kelią pastojo dreifuojantys ledynai ir stiprus vėjas, jie staigiai apsisuko ir visą naktį plaukė į saugų uostą, nors ir buvo išvarginti trijų parų plaukimo.

Tandemas: nors plaukimą pradėjo trijų žmonių įgula, tačiau dėl asmeninių priežasčių vienam pasitraukus, netrukus liko du – Kęstutis ir jo širdies draugė Živilė. / K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Ilgam įstrigęs įvykis

„Plaukimo metu netrūko labai gražių akimirkų – šiaurės vandenyse gausu žuvų, delfinų, banginių, orkų, jūrų vėplių ir ruonių. Teko laimė stebėti jų pasirodymus. Tačiau didžiausią įspūdį paliko patys Svalbardo salynai. Vien pliki tamsūs kalnai be jokio medelio, krūmelio ar augalėlio, o tarp milžiniškų kalnų – ledynai. Sunku žodžiais nusakyti tą dydį ir galybę“, – prisimena K. Juška.

Šiaurės vandenys turtingi žuvų, delfinų, banginių, orkų, jūrų vėplių ir ruonių. Teko laimė stebėti jų pasirodymus.

Jis tęsia, kad vienas įvykis ilgam įstrigo atmintyje. „Laivo inkaras išmestas, mes susėdome į pripučiamą valtelę, vadinamą dingiu, ir nuplaukėme į krantą. Išlipę valtį ištempėme iš vandens ir, užsimetę ant pečių šautuvus, išėjome apžiūrėti salos. Po geros valandos užlipę ant didelio kalno pažiūrime į apačią, o gi mūsų dingio nebėra... Neįtikėtina, bet nei krante, nei vandeny, niekur nesimato.

Pasileidome bėgti žemyn, o galvoje mintis, kaip be dingio reiks pasiekti jachtą, ji juk su inkaru maždaug už 300 metrų nuo kranto. Vandens temperatūra siekia vos kelis laipsnius, todėl niekaip nepavyks nusivilkus drabužius nuplaukti... Tokiems netikėtiems atvejams visada į krantą pasiimu išgyvenimo kostiumą, kurį apsivilkęs galėčiau nuplaukti iki jachtos. Bet mums labai pasisekė – dingį radome nuneštą bangų į kitą krantą, kuriame abu sulipome ir laimingai išplaukėme“, – dalijasi patirtais išgyvenimais keliautojas.

K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Susitikimas su meškomis

Pasakodamas apie kelionėje į šiaurę ištikusius techninius gedimus, K. Juška sako, kad buvo sugedusi variklio aušinimo sistema ir tai kėlė nepatogumų valdant jachtą tais momentais, kai vandenyne buvo visiškas štilius, reikėjo kovoti su priešpriešine srove ar švartuotis uoste.

„Buvo sugedęs ir įrenginys, kuris apšildo visą jachtą iš vidaus – tuo metu kajutėje buvo keturi, o lauke – dešimt laipsnių šilumos, drėgmė taip pat labai jautėsi. Tačiau šią problemą išspręsti pavyko, ko nepasakysi apie variklį. Vieną dieną iš jo išbėgo tepalai, bet gerai, kad tai nutiko, kai buvome saugiame fjorde, o ne tada, kai būtų tekę plaukti vandenynu, kuriame kilo didelis štormas. Laimei, jo išvengti pavyko“, – teigia atokių kraštų tyrinėtojas.

Atmintin įstrigęs susitikimas su baltosiomis Arkties meškomis, kurias pamatė tuomet, kai to visiškai nesitikėjo.

„Ankstyvą saulėtą rytą prabudau patikrinti, ar jachta nepajudėjo iš inkaruotės. Atidaręs kajutės dureles ant kranto išvydau dvi meškas, vėliau nusprendėme, kad tai – meška ir meškiukas. Ilgai ir tyliai stebėjome, tiesą pasakius, buvo neramu, kad, mus pamačiusios, atplauks prie jachtos, todėl pasiruošėme signalinį pistoletą, užtaisiau šautuvą. Bet mes joms nebuvome įdomūs, nes jos turėjo grobį – dorojo jūrų vėplio dvėselieną. Mažasis pasisotinęs nuėjo maudytis. Ilgiau kaip valandą plaukiojo žaisdamas su ledo lytimis, iškišdamas tai vieną, tai kitą koją. Vaizdas buvo nuostabus“, – tikina pašnekovas.

Patirtys: šeimos gydytojas K. Juška kelionėse tyrinėja atokiausius kraštus. Nuo 2012 m. jis aplankė Rytų Sajanus, Poliarinį Uralą, Jakutiją ir Mongoliją, 2017 m. perėjo užšalusį Baikalo ežerą, 2018–2019 m. keliavo Putoranų plynaukšte. O nuo 2020-ųjų pradėjo intensyvų pasiruošimą, siekdamas įgyvendinti Arktinę svajonę. / K. Juškos asmeninio archyvo nuotr.

Pagalba mokslininkams

Šiaurėje K. Juška turėjo ir kitą misiją – Klaipėdos Jūros tyrimų instituto mokslininkų prašymu atlikti monitoringą.

„Ieškojome organizmų, kurie gyvena Arkties regione, nors ten esančios sąlygos jų gyvenimui yra nepalankios. Mūsų užduotis buvo ieškoti midijų – ieškojome jų visada, kai tik būdavo atoslūgis, bet pavyko aptikti tik kriauklių, o jų gyvų – ne. Tai reiškia, kad kažkada midijos gyveno toje vietoje, tačiau, kodėl dabar jų neradome, pasakyti sunku“, – priduria keliautojas.