Į Lietuvą atvykę ukrainiečiai tikisi ne išmokų, o darbo: norime būti naudingi

„Kai mums virš galvų pradėjo švilpti kulkos ir bombos, turėjome palikti namus“, – pasakojo Katerina Nikityuk.

Jos mama Lidia atviravo, kad slėpėsi slėptuvėse, nes namuose nebuvo langų. Tad teko būti tokioje vietoje, kad neužmuštų. Katerinos dukra sakė buvo nustebusi, kai pamatė Lietuvą. „Emocijų labai daug. Čia labai geri žmonės, labai gražu. Nepatikėjau, kad čia gyvensiu, man čia labai patiko. Norėčiau likti – eiti į mokyklą ir siekti karjeros“, – įspūdžiais dalijosi Anna Nikityuk.

Šeima atvykusi gavo paramą, tad dabar pati padeda atvykusiems ukrainiečiams savanoriaudama ir rinkdama daiktus. „Atvira širdimi padedu likimo broliams. Visi apkabina, bučiuoja. Mes tikimės, kad jūs mums padėsite, tegul mums ir Dievas padeda“, – vylėsi Katerina.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

O ukrainiečiams, kurie ką tik atvyko į Lietuvą, reikia visko. Viena šeima, su trimis mažamečiais ant rankų, pabėgo iš Donecko. Jauniausiajam jų – vos pusantrų metukų.

„Išvažiuodami pasiėmėme, kas svarbiausia vaikams. Pamatėme, kad aplink viską jau apsupę tankai“, – kalbėjo ukrainietė Viktoria Bielonenko.

Moteris apžiūrėjo kauniečių suaukotus daiktus. Pirmiausia tokius, kurie tiktų vaikams. „Mažyliams buvo labai baisu – verkė, buvo neramūs. Dabar paėmėme sauskelnių, higienos priemonių, nes jų reikia labiausiai“, – akcentavo ji.

Devynioliktoji karo Ukrainoje diena

Ukrainiečiai sakė, kad parama svarbu, bet dar svarbiau yra susirasti darbą. Ne tik šeimos, bet ir senjorai atsidūrė Lietuvoje. „Aš nenoriu būti našta šiai šaliai, jeigu bus galima, dirbsiu. Galiu dirbti vaikų darželyje“, – sakė ukrainietė Natalija Opara.

„Darbas – būtinas. Iš Ukrainos ateina daug aukštos kvalifikacijos žmonių, iš verslo – su išsilavinimu. Žmonės tikisi ne išmokų, o gauti darbą. Norime būti naudingi“, – pasakojo ukrainietis Maksim Zhuk.

Visuomeninės organizacijos ir savanoriai, padedantys ukrainiečiams, tiesiog savo namuose įrengė pagalbos taškus. „Padėti tiems, kurie kariauja. Visiems – tie, kurie kariauja širdyse laukdami savo artimųjų, padėjo kariams, kurie kovojo už jų laisvę. Močiutėms, kad išgyventų, kad atrastų ir čia kažkokius namus. Čia vyko tikras gyvenimas“, – sakė labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ steigėja Marija Dubickienė.

Savanoriai nuo sienos atsiveža ir apgyvendina žmones. Tačiau situacija blogėja kasdien. Jei kelionė iš Ukrainos trukdavo iki keturių dienų, dabar laikas dvigubėja.

„Dabar jau turime septynias dienas trukusią kelionę, nes iš vidinės Ukrainos atvykti iki sienos labai sudėtinga“, – kalbėjo savanoris Robertas Juknevičius.

Į Ukrainą vežamas ir maistas. „Duona yra tai, ką valgo. Man ji yra dar ir simbolinė, todėl, kad žmogui yra namai, jei yra duonos. Dar yra lašiniai – ukrainiečių natūralus patiekalas, be kurio nėra namų“, – sakė M. Dubickienė.

Savanorių duomenimis, vien Kyjivo stotyje patekti į traukinį laukia daugiau nei 100 tūkst. žmonių.

Šiame straipsnyje:

karas Ukrainoje