POZICIJA

Į paplūdimį - kaip į Ermitažą?

Nors vieną šiltą vasaros savaitgalį nuvažiuoti prie Baltijos jūros tobulą ar ne visai kūnelį saulei ir kitiems dvikojams parodyti, į nuogalius pasidairyti dažnam lietuviui yra tradicija. Netgi galima sakyti - garbės reikalas. Kokios čia velnio atostogos, jeigu nebuvai prie jūros, beliašų paplūdimyje nevalgei, į jūrą neprisisiojai. Juolab kad nuvažiuoti prie kitų jūrų piniginė neleidžia.

Vargas tik, kad jūros pakrantės mes teturime. 99 kilometrus. O žmonių - per tris milijonus. Paplūdimių - keleriopai mažiau. Tad spaudžiamės tuose kilometruose it silkės statinėje. Karštais savaitgaliais mūsų pajūrio paplūdimius galima palyginti su „chruščioviniu“ butu, kai į svečius atvyksta šešiolika pirmos eilės bei aštuoniolika antros eilės pusbrolių su giminėmis ir artimaisiais. Va tuomet ir pastebi, koks ankštas tas tavo butas, kad atsilaupę tapetai, suaižėjusios sienos, santechnika susidėvėjusi. Ir apskritai skurdas bei negalia žvelgia iš visų kampų ir nuo lubų.

Būkime atviri: mūsų paplūdimiai nėra parengti priimti tokio didžiulio srauto žmonių. Kaltinimai, kad tie iš visų pašalių suplūdę piliečiai nedorai elgiasi - tuštinasi kopose, šiukšles meta, pietus taisosi, laužą kuria kur papuola, šunų prisiveža, tėra tik pakrančių sergėtojų nykus bandymas pateisinti savo bejėgiškumą, nekūrybiškumą, kompetencijos stoką.

Juk absoliuti dauguma atvykstančiųjų “pasipliažinti” masiškai neužsiimtų negatyvia veikla, jeigu turėtų sąlygas poilsiauti civilizuotoje aplinkoje. Juk tik kai kurie taip negražiai elgiasi savo bute ar kieme: namuose poreikiams tenkinti jie turi bent minimalias sąlygas. Paplūdimiuose paprasčiausiai to nėra. Tik lunatikas gali tikėti, kad šimtai tūkstančių žmonių, per dieną apsilankančių pajūryje, sutilps nusišvilpti dešimtyje išviečių.

Dėl to, kad mūsų pajūrio paplūdimiai yra skurdūs, kalta valdžia. Visa - nuo paskutinio ciesoriaus iki paskutinio tėtušio. Taip kaltiname, nes taip patogu - valdžia yra patogiausias taikinys kritikai. Ir iš esmės esame teisūs.

Visų pirma šalies valdžia yra kaltintina ne tuo, kad per mažai pinigų skiria paplūdimiams tinkamai įrengti, o todėl, kad prirašė tomų tomus teisės aktų, kuriais praktiškai uždraudė tai daryti. Draudimų kaugė surašyta skelbiant, jog siekiama švento tikslo - išsaugoti mūsų pajūrio skaistumą, pirminį gamtos grožį. Pagirtinas noras, pagirtinas tikslas. Tik priemonių arsenalas - skurdus.

Todėl susidarė paradoksali situacija: šiandien net valdžios institucijos, neapeidamos įstatymo, negali į pajūrį nutiesti vandentiekio, kanalizacijos, elektros tinklų, įrengti kempingų, aikštelių automobiliams. Ką bekalbėti apie statybas. Ką bekalbėti apie verslininkus, kurie sako: duokite mums laisvę veikti ir paplūdimiuose bus pakankamai ne tik išviečių, bet ir dušų bei pramogų. Tačiau laisvės veikti nėra ir vargu ar jos greitai rasis.

Iš esmės dėl trapaus mūsų pajūrio ateities susikirto dvi ideologijos - “grynakraujų žaliųjų” ir “žaliųjų verslininkų”. Pasak “grynakraujų žaliųjų”, pakrantėse negalima nieko keisti, nieko statyti, antraip jos praras savo pirmapradį skaistumą. Jiems nė motais, kad tą skaistumą Baltijos pakrantės prarado jau prieš šimtmečius, kai buvo statomi didieji uostai. Jų pasiklausius, geriausiai būtų, kad žmonės pajūryje vaikščiotų su specialiomis kurpaitėmis it Ermitaže. O geriausia, kad apskritai ten nelandžiotų. Tuomet puikiai daugintųsi saugomi augalai, kurių jau šimta metų akyse niekas nematė.

Kita ideologija teigia, jog į pajūrį reikia pritraukti privatų kapitalą, su jo pagalba išplėtoti poilsio, pramogų, turizmo infrastruktūrą. Taip elgiantis būtų padarytas vienkartinis, protingai apskaičiuotas poveikis aplinkai. Tačiau jis užkirstų kelią chaosui, kurį regime kiekvieną šiltą savaitgalį pakrantėje nuo Klaipėdos iki Latvijos. Taip elgiamasi Vakarų Europoje.

Deja, mūsų biurokratija stojo ginti kraštutinę “grynakraujų žaliųjų” ideologiją. Ne todėl, kad tikėtų jos misija, o todėl, kad taip jai dirbti nereikia: prirašei draudimų ir švilpauji. Kita vertus, draudimus rašantys tipai į Palangą nevažiuoja, jiems pigiau važiuoti į maljorkas.