I.Greičiūnienė ponia jaučiasi tik namuose

Šeštadienio interviu apie gyvenimą, karjerą, šeimą ir pomėgius

Negalėtum pasakyti, kad Irena Greičiūnienė gyvena savo vyro, Klaipėdos miesto garbės piliečio, politiko, kelis dešimtmečius visuomenėje užimančio itin aukštus postus, Valentino Greičiūno šešėlyje.

Niekada nesimėgavusi savo padėtimi ir nesitenkinusi ponios statusu moteris atkakliai kūrė savo karjerą. Daugiau nei 25 metus vadovavusi specializuotam vaikų darželiui „Pelėdžiukas“, prieš metus reorganizuotam į Regos ugdymo centrą, I.Greičiūnienė sako, jog jos gyvenime viskas klostėsi laimingai, bet pavėluotai. Sulaukusi 38 metų ji baigė institutą. Būdama 50-ies prasidūrė ausis. Dar vėliau pirmą kartą nusidažė plaukus. Iki tol buvo žila, kaip dabar iš minios ją išskirianti šviesi plaukų sruoga. 55-erių moteris pirmą kartą nuėjo į grožio studiją pasimokyti įvaizdžio gudrybių, o 60-ies išmoko vairuoti ir gavo iš vyro dovanų automobilį. Sulaukusi 62 metų pradėjo mokytis anglų kalbos. I.Greičiūnienė sako, jog yra kelrodė visoms moterims, nes niekada nevėlu pradėti.

– Ponia Irena, kuo dar artimiausiu metu ruošiatės nustebinti?

– Ir pati galvoju. Darbe daugiau jau nieko nebepasieksiu. Pasiekiau viską, kas įmanoma: esu tiflopedagogė ekspertė, aukščiausiosios kategorijos vadovė, esu gavusi Metų mokytojo titulą, šalies Prezidento apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Mano profesijoje daugiau pasiekti neįmanoma. Ir dar, aš jau 8 metus esu pensininkė. Apie tai nuolatos pamirštu.

Bet nesibaidau pensininkės gyvenimo. Jau esu susidėliojusi savaitės darbotvarkę, ką veiksiu, kai nedirbsiu: vieną dieną eisiu į parodą, antrą - į koncertą, trečią - valysiu butą, ketvirtą - dirbsiu sode ir tvarkysiu kiemą. Kartą per savaitę susitinkame su Rotary klubo „Aditė“, kuriam priklausau jau daug metų, narėmis. Taip savaitės ir nebėra.

- Ar Jūs klaipėdietė?

– Jei reikia, galiu būti klaipėdietė, nes esu gimusi Klaipėdoje. Tačiau galiu sakyti, kad esu kaimietė, nes baigiau Platelių vidurinę.

Mama mane, savo vienturtę, pagimdė būdama 39 metų. Gimiau speiguotą sausio dieną nekūrentame kambaryje ir be pribuvėjos. Esu karo metų vaikas. Kai vokiečiai išvarė iš miesto, išvažiavome į Platelius. Paskui vėl su dideliu džiaugsmu grįžau į gimtąjį miestą ir jame esu iki šiol.

– Grįžote studijuoti?

– Labai norėjau būti gydytoja, tačiau materialinė padėtis neleido svajonėms išsipildyti. Mama mane augino viena. Įstojau į Klaipėdos medicinos mokyklą. Ją baigusi šiek tiek dirbau medicinos seserimi dabartinėje Apskrities ligoninėje, paskui persikvalifikavau ir dirbau gydomosios fizinės kultūros instruktore. Dabar tai vadintųsi - kineziterapeute. 15 metų praėjo dabartiniame Sporto medicinos centre. Tačiau labai norėjau mokytis. Vyras dirbo Vykdomajame komitete ir man norėjosi „pakelti“ savo įvaizdį. Neakivaizdinių medicinos studijų, deja, nebuvo. Šiaulių pedagoginiame institute ruošė tiflopedagogus - silpnaregio ar aklo vaiko mokytojus. Ši specialybė labai siejosi su medicina ir buvo man labai artima.

Baigusi institutą vos porą metų dirbau tiflopedagoge. 1978 metais buvau paskirta darželio vedėja. Iš paprasto darželio teko jį reorganizuoti į specializuotą, skirtą vaikams su regėjimo sutrikimais. Vadovauti nenorėjau, todėl šį darbą sutikau dirbti laikinai ir su ašaromis akyse. Tačiau, kaip sakoma, nieko nėra pastovesnio už laikiną. Dabar jau metai, kai darželį „Pelėdžiukas“ reorganizavome į Regos ugdymo centrą, kuriame padedame ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Jau buvau pasiruošusi išeiti, net surengiau kolektyvui atsisveikinimo iškylą laivu Mingėje, tačiau mane paliko vadovauti naujai įstaigai. Šį kartą sutikau be ašarų.

– Beveik 30 metų vadovaujate, galima sakyti, tai pačiai įstaigai. Ne kiekvienas vadovas turi tokį stažą. Kas svarbiausia geram vadovui?

– Po šitiek metų jau žinau, kad vadovui ne kažin ko ir reikia. Svarūs trys dalykai: žinoti, kur eini, žinoti, kaip ten nueiti lengviausiu keliu, ir turėti komandą, su kuria eisi. Vienas niekur nenueisi. Mano kolektyvas toks puikus, kad aš pati sau pavydžiu.

– Svajojote būti gydytoja, tačiau Jums buvo nelemta. Dažnai tėvai savo svajones įteigia vaikams arba šie nesąmoningai jas įgyvendina. Ar Jūsų vaikai toli nuo medicinos?

– Mūsų vyresnėlė Jolanta Klaipėdoje baigė dizaino studijas. Tačiau taip susiklostė gyvenimas, kad ji jau 14 metų gyvena Amerikoje, Vašingtone. Ten universitete įgijo dantų higienistės specialybę. Dukra yra žinoma ir gerai vertinama specialistė, dėl kurios klinikos varžosi. Iširus pirmajai santuokai ištekėjo antrą kartą. Už Amerikos lietuvio.

Sūnus gyvena tame pačiame name, kur ir mes. Jis yra gydytojas chirurgas. Niekas jo neagitavo ir į mediciną nenukreipė, tačiau nuo mažumės žinojo, kad bus gydytojas. Vos 14-os sulaukęs dirbo sanitaru ligoninėje. Plovė koridorius, operacines. Sūnus turėjo didelių asmeninių problemų, kurias įveikė. Tačiau per tą laiką iširo jo šeima, kurioje augo du mūsų anūkėliai. Abu vaikaičiai su akinukais, todėl visada buvo greta – lankė „Pelėdžiuką“. Būdavo susodinu į automobilį ir išsivežu į darželį. Dabar anūkė bus ketvirtokė, o anūkas pirmokas.

– Kaip susipažinote su vyru?

– Kai dirbau fizinės kultūros dispanseryje, medikės ne tik sekdavo sportininkų sveikatą. Tekdavo budėti ir sporto varžybose. Ten mane Valentinas ir nužiūrėjo. Tuo laiku jis buvo labai geras sportininkas, žaidė krepšinį už Lietuvos rinktinę, buvo sporto meistras. Po 9 mėnesių draugystės susituokėme. Birželį sukako 43 metai, kai mes vedę. Dabar tokias šeimas kaip mūsų reikia įrašyti į Raudonąją knygą. Gyvenam gražiai, tvarkingai. Aš nemėgstu agresijos, chamizmo, triukšmo, vulgarumo. Laimė, kad vyras - inteligentiškas, ramus, tolerantiškas. Aš greičiau užsiplieskiu, bet jis nepasiduoda ir nesivelia į konfliktus.

– Visą laiką vyro užimamos pareigos lėmė, jog jis buvo valdžioje ir dėmesio centre. Tai palengvino ar apsunkino Jūsų gyvenimą? Ar gyvenimas Jums teikė privilegijų?

– Nežinau, net kaip atsakyti. Valentinas iš anų ir šių laikų vadovų skyrėsi tuo, kad niekada nepiktnaudžiavo savo padėtimi. Vaikai, kol buvo maži, dėl to net prikišdavo. Žiūrėk, kieno nors iš valdžios vaikai išvažiavo stovyklauti į Čekoslovakiją. Mūsų vaikai niekada nebuvo išsiųsti toliau Girulių. Jie buvo tik ten, kur galima visiems. Aš ir pati nesu iš tų, kurie puikuojasi savo padėtimi. Tiems, kurie nežino, kas yra Valentinas, sakau, kad jis inžinierius statybininkas. Tačiau detalizuoti niekada nepuolu. O privilegijos - anksčiau galėjai šio to daugiau nusipirkti. Tai ir viskas. Atitekėjusi gyvenau dviejų kambarių bute kartu su Valentino tėvais. Gimė dukra. Valentinas 28 metų pradėjo dirbti Vykdomajame komitete. Buvo galimybė gauti butą, bet jam atrodė, kad nereikia. Juk turėjom kur gyventi. Vėliau ne vieni, o kartu su tėvais atsikėlėme į keturių kambarių butą tame name, kuriame gyvename iki šiol.

- Ar kada nors jautėtės ponia?

- Taip, žinoma. Jaučiuosi ponia savo namuose. Aš tikrai turiu nesunkų gyvenimą: neturiu didelių rūpesčių, jei jų ir turiu, vyras išsprendžia. Nepavydžiu tiems, kurie maudosi auksinėje vonioje. Svarbu apskritai turėti vonią. Juk nesvarbu, kurioje išsimaudysi, – vienodai būsi švarus. Turiu viską, ko man reikia: santarvę namuose, darbą ir man nereikia galvoti, už ką ryt pirksiu duonos.

– Tačiau būdama įtakingo vyro žmona galėjote sau leisti nedirbti ir mėgautis laimingu gyvenimu namuose.

– Tokia mintis nekilo nei man, nei vyrui. Tarybiniais metais visi buvo maždaug vienodai neturtingi arba vienodai turtingi. Pinigų nebuvo daug. Šiais laikais atlyginimai kitokie, viskas keičiasi, bet nebuvo minties nedirbti. Kažin ar vyrui būtų įdomu, jei žmona namie pietus virtų. Man atrodo vyrui maloniau matyti žmonos pasiekimus, džiaugtis, kai kažkas pastebi, įvertina jo žmoną ir jos veiklą. Man nepatiktų, jei mano antroji pusė būtų tik prie pečiaus sėdintis diedukas. Rabindronatas Tagorė yra pasakęs, kad darbas - gyvenimo druska. Ji ne tik saugo nuo sugedimo, bet ir suteikia gyvenimui skonio.

- Ar turite draugę, su kuria susitinkate išgerti kavos ir paatvirauti?

– Draugių turiu daug. Manau, joms galėčiau atvirauti, tačiau to nedarau. Nėra poreikio ir susitarus išbėgti atsigerti kavos. Dieną dirbu, o vakare ar savaitgaliais – visas laikas vyrui. Valentinas turbūt nelabai suprastų, jei jį palikusi išbėgčiau su drauge gerti kavos.

- Šiais laikais žmonės labai daug keliauja ir tai tampa pagrindiniu jų pomėgiu. Ar Jūs daug keliaujate?

– Kai žmones apima visuotinė psichozė, man visada norisi daryti atvirkščiai. Mano pomėgis gėlynai ir augalai, kuriuos puoselėju prie namų. Vyras mėgdavo medžioklę, kurios tenka atsisakyti dėl sveikatos. Tačiau mes dažnai lankome teatrus. Stengiamės pamatyti visus spektaklius, paklausyti koncertų. O keliaujame nedaug. Porą kartų aplankėme dukrą Amerikoje, buvome kurortuose Turkijoje, Ispanijoje. Tačiau tai tik dėl to, kad ten garantuotai geras oras. Mums dabar visiškai pakanka poilsio vaikštinėjant pajūriu ar po mišką.

Niekada dėl nieko nepametėme galvos nei politikoje, nei gyvenimo būde.