Deja, bet gyvenimas kartais būna žiaurus ir negailestingas. Tuo įsitikinusi Indra Simėnė, kuri per pusmetį neteko dviejų savo vaikų – prieš pusantrų metų mirė jos 14-metė dukra Mėja, o prieš dvejus metus – penkių mėnesių sūnus Neidas.

Ji sako visą gyvenimą buvusi tikra, kad žaibas du kartus į tą pačią vietą netrenkia, todėl net baisiausiame sapne nesapnavo, kad teks laidoti abu savo vaikus.

Onkologinę ligą išdavė kojos skausmas

Indra – stebėtinai stipri moteris. Nors jos gyvenimą užgulė neįtikėtinas skausmas, šiandien ji atvirai pasakojo apie savo patirtį ir teigė, kad išmokti gyventi iš naujo įmanoma, tik tam reikia daugiau laiko: „Tas laikas dar neatėjo. Aš kiekvieną dieną mokausi, tariuosi su savimi, stojuosi ant kojų, bet tikrai nežinau, ar kada nors pavyks gyventi taip, kaip kažkada gyvenau.“

Dviejų vaikų netekusi Indra pasakojo, kad onkologinė liga jos dukrą užklupo tada, kai jai buvo vos septyneri. Tada dukrytė pajuto kelio skausmus.

Šeima nieko blogo neįtarė, galvojo, kad mergaitė susitrenkė, tačiau netrukus pakilusi aukšta temperatūra ir pablogėjusi savijauta išdavė, kad tai – nėra trauma: „Iš pradžių kraujo tyrimai nerodė jokių pokyčių, o vėliau kraujo tyrimai taip stipriai pasikeitė, pablogėjo, kad medikai net netikėjo, kad tai – vaiko kraujo rodikliai. Buvome skubiai paguldytos į vaikų onkologijos skyrių, o hematologas patvirtino onkologinę ligą.

Pasakysiu atvirai – aš protu nesuvokiau, kad taip gali būti. Tiesiog nepriėmiau naujienos. Negalėjau patikėti ir galvojau, kad kažkas čia ne taip.

Net tada, kai buvo pradėta leisti chemoterapija, naiviai širdyje tikėjau, kad sulašins ir viskas praeis, tačiau situacija ėjo tik blogyn. Negalėjau suprasti ir susitaikyti, kad gyvensime šitaip”,  – sakė Indra.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Atkryčiai buvo labai sunkūs

Moteris prisiminė, kad ligos etapų buvo įvairių – dukrai pagerėdavo, buvo paskelbta ir remisija. Vis tik atkryčių taip pat sulaukdavo, o jie būdavo sunkūs.

Indra sakė, kad dukrą liga paveikė psichologiškai – jai buvo sunku, nes neteko plaukų, vėliau sužinojo, kad nesutariame su vyru ir pradėjome atskirai gyventi. Paveikė ir skyrybos.

Prie visko prisidėjo ir žinia, kad vos penkių mėnesių brolis mirė. „Prieš kiekvieną gydymą dukra žinojo, ką jai teks įveikti, todėl kaskart susitaikyti ir tai priimti būdavo vis sunkiau.

Aš net buvau suradusi dukrai tam tikrą plaukų sistemą, kad nereikėtų peruko, tačiau tai nebeguodė. Skausmai buvo tokie dideli, kad net nepadėjo didžiulės nuskausminamųjų dozės.“

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Sūnus mirė nuo širdies ydos

Vis tik iki pat pabaigos negalėjo patikėti, kad viskas pasibaigs taip: „Kai ji buvo reanimacijoje ir aš sužinojau, kad prasidėjo vidinis kraujavimas, įtariau, kad gali būti negerai, bet kad šitaip… net košmare nesapnavau.“

Dviejų vaikų mama teigė, kad gyvenimas dužo į šipulius du kartus: „Mano sūnus gimė su širdies yda. Žinojome, kad jam yra nepakankamumas, reikalingi vaistai, o ateityje reikės ir operacijos, tačiau negalvojome, kad operacija bus atliekama taip staigiai.

Aš kiekvieną dieną mokausi, tariuosi su savimi, stojuosi ant kojų, bet tikrai nežinau, ar kada nors pavyks gyventi taip, kaip kažkada gyvenau.

Buvau psichologiškai nepasiruošusi tam, jaučiau, kad bus negerai ir taip buvo – sūnui išsiliejo kraujas į smegenis, nebeveikė antibiotikai ir reanimacijoje jis mirė.

Bandžiau mokytis gyventi su sūnaus netektimi ir tuo pačiu remtis į dukrą, tikėjau, kad jai pavyks, kad ji išsikapstys, tačiau po pusmečio smogė žinia, kad dukrai atsinaujino liga ir netrukus ji mirė.“

Asmeninio šeimos archyvo nuotr. 

Kalėdos siejasi su skausmu ir tuštuma

Indra sakė niekada nesugebėsianti susitaikyti su šiomis netektimis ir nors po vaikų netekčių praėjo pusantrų metų, ji vis dar neišmoko be jų gyventi: „Man visą gyvenimą Kalėdos buvo apie laiką su vaikais – daug šurmulio, triukšmo, maisto, svečių, pilni namai juoko, skubėjimo, lengvo chaoso.

Pernai buvo pirmosios Kalėdos be vaikų – labai pajaučiau, kad jos buvo visiškai kitokios. Mane slegia begalinis trūkumas, dabar aš esu visiškai viena. Galėtų šių švenčių ir nebūti“, – su ašaromis akyse sakė moteris.

Vis tik ant kojų atsistoti ir nepasiduoti Indrai padeda panašaus likimo moterys. Pradėjusi bendrauti su paramos ir labdaros fondo „Tuk tuk širdele“ įkūrėjomis Alina, Rūta ir Renata, Indra sustiprėjo.

Ji suprato, kad panašaus likimo moterų yra labai daug, todėl būti šalia jų – tai paguoda ir viltis.

„Po netekčių aš nenorėjau gyventi. Netekau prasmės, tačiau netrukus mano gyvenime atsirado šis paramos fondas ir mamos, kurias vienija skausmas ir netektys. Fondo bendrystė man duoda ramybę, man labai gera būti su mamomis, bendrauti. Specialistų gali būti daug ir įvairių, tačiau niekas taip gerai nesupras mamos, kuri neteko vaikelio kaip kita mama, išgyvenusi tą patį.

Panašaus likimo moterų ratas man labai padėjo, tai tarsi ramstis nepasiduoti, eiti pirmyn, būti kartu.”

Pagalba mamoms – būtina

Fondo įkūrėjos Alina, Renata ir Rūta iš visos širdies tiki, kad įmanoma padėti mamoms po netekties, nes ir pačios gyveno tame pačiame skausme: „Tikėjome, kad širdelės, kurios dar plakė, plaks amžinai, o rankutės, sudėtos kartu, išliks vieningos ilgus metus.“

Panašaus likimo moterų ratas man labai padėjo, tai tarsi ramstis nepasiduoti, eiti pirmyn, būti kartu.

Fondo vadovė Alina dėkojo visiems, kurie palaiko fondo veiklą, supranta ir ištaria palaikymo žodžius. „Jūsų dėka mes žinome, kad einame teisingu keliu. Net ir abejonės bei kritika mus stiprina ir patvirtina, kad mūsų darbas yra svarbus ir reikalingas.

„Tuk tuk širdele“ yra mamų fondas, kovojančių už savo vaikų gyvybes, žinančių, ką reiškia pabusti ryte su skausmu širdyje suvokiant, kad niekada negalėsi apkabinti savo vaiko, nes jis dabar yra angelas. Angelas, kurio nematai, bet jauti.“

Prisidėti prie labdaros ir paramos fondo veiklos galite ir jūs:

Labdaros ir paramos fondas TUK TUK ŠIRDELE

LT297044090108406338