Istorikai šiurpsta – Seime kelią skinasi Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kurį jie vadina įrankiu kontrolei ir cenzūrai. Esą jį priėmus, būtų primestas vienas istorijos supratimas, ko demokratinėje visuomenėje būti negali. Įstatymo projekto teikėjai tikina, kad įstatymas apimtų tik atmintinas datas ir valstybės šventes, o į istorijos politiką kišamasi nebūtų.

Daug kam įprasta, kad birželio 23-ioji – atmintinų dienų sąraše. Istorikai sako, kad 1941-ųjų birželio sukilimas vieniems asocijuojasi su pagarbos ir minėjimo verta diena, kitiems – su Lietuvoje prasidėjusiomis žydų žudynėmis. Interpretacijų šia tema esą yra įvairių, tačiau priėmus Tautos istorinės atminties įstatymą jų nebeliktų.

Pasak istorikų, vieną tiesą priimtų Tautos istorinės atminties taryba, kurią ir norima pagal įstatymą įkurti. Taryba esą ir nuspręstų – verta tokią datą minėti ar ne.

Lietuvos istorijos instituto direktorius sako, kad tokios tarybos įkūrimas prilygsta cenzūros įrankiui.

„[Ji] turėtų tam tikrą politinę galią ir [galėtų] primesti valią kitiems, o demokratinėje aplinkoje su tokiu įstatymu tai jau yra įrankis kontrolei ir cenzūrai. Nesakome, kad jis iš karto suformuoja kontrolės ir cenzūros funkcijas tai tarybai. Ne, bet galimybių tokiame įstatymo variante yra“, – įsitikinęs Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys.

„Pašiurpino tai, kad įstatymas buvo rengiamas, galima sakyti, tylomis. Čia yra tam tikra gal net sąmoninga apgaulė, nes įstatyme kalbama apie kelis svarbius dalykus, tai yra, apie valstybines šventes ir apie atmintinus metus. Tokie įstatymai ir teisės aktai gali ir turi būti valstybėje. Pavojus yra kitur. Pavojus yra ten, kur kalbama apie tam tikros institucijos sukūrimą, kuri reguliuotų ne tik šituos dalykus, bet ir daug platesnius procesus“, – sako Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto narys Darius Staliūnas.

Įstatymo projekto teikėjai tikina, kad į jokį politinį diskursą taryba nesikiš ir istorijos interpretacijų nedarys. Iš esmės šis įstatymas esą pakeistų Atmintinų dienų įstatymą, kuris dabar nuolat pildomas.

„Kitiems metams turėjome labai daug iniciatyvų: metus paskelbėme vaikų sveikatos metais, teatro metais, Oršos mūšio metais. Buvo iniciatyvų skelbti naujas valstybės šventes: nuo Vėlinių iki, regis, Kūčelių. Tiesiog matėm reikalą, kad atsirastų ekspertinė patariamoji institucija, kuri aiškiai pasakytų, kaip reikėtų Seimui elgtis“, – teigia Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys.

Politikas taip pat sako, kad paskelbus atmintinus metus, dažnai sunkiai įgyvendinamos tokių metų programos, pasigendama įvairių tarnybų bendradarbiavimo – tai esą taip pat galėtų būti tarybos kompetencija.