Tvankios, dulkių pilnos nevėdinamos patalpos, sausas pietų davinys ir ilgos valandos karštyje laukiant iš repeticijų parvežti turinčio sausakimšo autobuso. Tokią Tūkstantmečio dainų šventę prisimena Panevėžio „Grandinėlės“ šokių kolektyvo vaikus į istorinę šventę atlydėjusios mamos, rašo dienraštis "Sekundė".

Gailisi važiavę

„Jei būčiau žinojusi, kad tokiomis sąlygomis bus apgyvendinti vaikai, savo sūnaus tikrai nebūčiau išleidusi“, - patikino „Grandinėlėje“ šokantį sūnų į renginį lydėjusi mama.

„Savivaldybės ponams reikėtų pagyventi taip, kaip gyveno mūsų vaikai, gal tada dirbti pradėtų“, - antrino kito „Grandinėlės“ šokėjo mama.

Įspūdingi šventės akcentai nublanko prieš dėl savo vaikų išgyvenančių motinų nuoskaudą ir kartėlį.

„Grandinėlės“ šokėjų kolektyvai buvo apgyvendinti sostinės „Ateities“ vidurinėje mokykloje. Jaunuosius šokėjus į šventę lydėjusios šešios mamos pašiurpo išvydusios, kad joms ir šešiolikai 7-8 metų vaikų teks glaustis mažytėje klasėje.

„Susigrūdome taip, kad net praeiti vietos neliko, čiužinys prie čiužinio gulėjo. Kuprines į kampą teko sumesti - jokių spintelių daiktams susidėti, jokio šaldytuvo atsivežtam maistui. O karštis - neišpasakytas!“ - pasakojo moterys.

Tik mamoms pradėjus reikšti nepasitenkinimą netikėtai atsirado dar viena laisva klasė.

Likdavo be pietų

Anot mamų, pačiu didžiausiu vaikų ištvermės išbandymu tapo važinėjimas į repeticijas. Šokėjus vežiojo Panevėžio savivaldybės samdytas Vilniaus autobusų parko transportas. Autobusai kursavo tik du kartus per dieną - ryte visus „Grandinėlės“ kolektyvus nuveždavo, vakare visus kartu parveždavo.

„Kadangi suaugusiųjų repeticijos prasidėdavo aštuntą valandą, vaikai keldavosi šeštą, kad spėtų į autobusą. O paskui stadione dar tris valandas karštyje laukdavo, nes jiems repeticija tik nuo vienuoliktos valandos. Net iš kaimelių kolektyvai suvažiavo su savais autobusais, juos ir pietauti vežiodavo. O Panevėžio savivaldybė nesugebėjo pasirūpinti net vaikais“, - liejo apmaudą šokėjų mamos.

Mažiesiems teko ne tik taikstytis prie retai važinėjančių autobusų, bet ir vietoje karštų pietų tenkintis šventėms dalyviams skirtu sausu daviniu - dvejomis plonomis dešrelėmis, bandele ir mineralinio buteliuku vienam asmeniui. Kartą panevėžiečiai apskritai liko be pietų liko - anksti rytą papusryčiavę vaikai vėl prie stalo sėdo tik 17 valandą.

„Vakarienė įkainota 7 litais, bet už tokią sumą vaikai tegaudavo manų košės, bananą ar obuolį. Pačios maistą pirkome, kad vaikai nebūtų alkani“, - stebėjosi „Grandinėlės“ šokėjus lydėjusios moterys.

Emigrantams geriau

Ar tokiomis sąlygomis gyvenę vaikai pajuto tikrąją Tūkstantmečio ševntės dvasią, abejoja ir pati „Grandinėlės“ vadovė Zita Rimkuvienė.

„Vaikai keldavosi anksti, valgė tik vidutiniškai, beprotiškai vargo, važinėjo sausakimšuose autobusuose kaip silkės suploti. Man mamos pasakojo apie tas problemas, bet nieko negalėjau padaryti. Kažkodėl visi miestai turėjo pinigų vežioti savo vaikus į repeticijas, tik Panevėžys - ne“, - pripažino Z.Rimkuvienė.

Du 7-erių ir 8-erių metų „Grandinėlės“ šokėjus per repeticiją ištiko saulės smūgis, jaunuolių kolektyvo nuovargio nualinta šokėja atsidūrė Santariškių klinikose, dar kitai „Grandinėlėje“ šokančiai mergaitei dėl akių infekcijos teko grįžti į Panevėžį šventei nepasibaigus.

Ar šventėje Panevėžiui atstovavusių kolektyvų gyvenimą Vilniuje organizuoti turėję Savivaldybės valdininkai atliko savo pareigą?

Anot Z.Rimkuvienės, jei vaikai ir nepajuto tikrosios Tūkstantmečio dainų šventės dvasios, tai bent jau turėjo suprasti, kaip gera būti emigrantu tėvynėje.

„Dvi šokėjų poras „Grandinėlė“ buvo paskolinusios Čikagos „Grandies“ kolektyvui. Jie gyveno
„Martelio“ viešbutyje, į repeticijas juos vežiojo minkštasis autobusas, net karštus pietus į stadioną jiems atveždavo, jei nespėdavo sugrįžti“, - pasakojo Z.Rimkuvienė.

Nenumatė repeticijų

Kastytis Vainauskas
Panevėžio savivaldybės vicemeras kultūrai

Buvau nuvykęs į vietą ir su mamomis kalbėjausi. Problemų turėjo ne tik mūsų Savivaldybė. Tik paskutinę akimirką sužinojom, kad repeticijos vyks ne dviejose, kaip įprastai būdavo, o net penkiose vietose. To nebuvome numatę, todėl ir kilo problemų dėl susisiekimo. Mamoms „išmušėme“ leidimus, kad galėtų pačios vaikus vežioti į repeticijas.

O gyvenimo sąlygos buvo tokios pačios, kaip visada - mokyklose, ne trijų keturių žvaigždučių viešbučiuose.