Įtūžo dėl siūlymo nevartoti žodžio Kalėdos: apgailėtina, tai yra kova su vėjo malūnais

„Man tai atrodo kaip desperatiškas bandymas – kai negalime sutvarkyti kitų dalykų, tai sutvarkykime nors kalbą. Negalime pakeisti piliečių nuostatų, sakykime, dėl vakcinacijos, negalime pakeisti situacijos su migracija, tai padarykime bent jau taisyklingą kalbėjimą. Tai yra, iš dalies, totalitarinės valstybės požymis. Labai liūdna, bet ką padarysi. Kalėdų draudimas vienoje ar kitoje formoje – Kalėdų vardo, žodžio, Kalėdų eglutės Briuselyje prieš keletą metų... Draudimas, nes neva tai kažką įžeis, nes ne visi žmonės švenčia Kalėdas. Iš tikrųjų, ne visi žmonės švenčia Kalėdas... Tai atrodo apgailėtinai, todėl, kad tai yra kova su vėjo malūnais“, – kalbėjo apžvalgininkas Andrius Užkalnis.

– Kur tuomet yra politkorektiškumo ribos?

– Politkorektiškumo ribos tikriausiai yra sveikame prote. Ir kai pradeda atrodyti kvailai, kai pradeda atrodyti absurdiškai, tai tikriausiai yra laikas sustoti.

– Kita vertus, kiek europiečių vis dar yra religingi ir kiek iš jų Kalėdų laikotarpis yra tiesiog atostogų metas? Gal nieko tokio, kad mes tą atgyvenusį Kalėdų pavadinimą pakeisime bendriniu?

– Tai aišku, kad nieko tokio – kiekvienas kaip nori, taip vadina. Gali vadinti žiemos šventėmis – kuo tik nori. Lietuvoje yra pakankamai žmonių sovietinio proto, kurie nesako Kalėdų senelis, o sako Senelis Šaltis. Kai jie pasako Senelis Šaltis – rusišką eufimizmą, kurį įvedė prieš daugelį metų, kad nereikėtų minėti žodžio Kalėdos, nes žodis Kalėdos irgi buvo laikomas religiniu. Tai nieko neatsitinka, kai jie pasako Senelis Šaltis. Nieko neatsitinka, jei kažkam Naujieji metai yra didesnė šventė nei Kalėdos. Dėl to viskas yra gerai. Negerai, man atrodo, yra reguliavimas ir kai valstybinių institucijų resursai, mokesčių mokėtojų pinigai yra švaistomi tokiems dalykams, kuriems absoliučiai nereikia jokio reguliavimo, nes kas kaip nori, tas taip sako. Gali kalbėti apie Chanuką – žydų šviesos šventę – apie ką tik nori. Tam nereikia reguliavimo, direktyvų ir valstybinių popierių. 

– Europos Sąjunga yra pastatyta ant lygybės. Čia lygybės principai yra gana svarbūs, tai gal nėra blogas siekis panaikinti žmonių ir švenčių skirtumą. Lygiai taip pat yra su kreipiniu ponas ir ponia.

– Man regis, kad direktyvomis dar niekada nebuvo pasiekta lygybė. Sunku būtų prisiminti kokį nors atvejį mūsų istorijoje, kai direktyvos pagalba buvo pasiekta lygybė, nes taip pasakė, nes taip buvo parašyta instrukcijoje. Aš, galėčiau suprasti, kai kokia nors socialinė, rasinė ar kitokia grupė jaučiasi prispausta ir dėl to reikia atkreipti dėmesį ir šiek tiek užsiiminėti auklėjamąja veikla kaip su seksualinėmis ar kitokiomis mažumomis, kurie jaučiasi negerai ir todėl reikia kažką truputį nukreipti teisinga linkme. Tačiau man nėra tekę sutikti nė vieno musulmono, budisto ar kitos religijos atstovo, kuris sakytų, kad jaučiasi įžeistas, jog yra Kalėdų eglutė, ar dėl Kalėdų dovanų, parduotuvių vitrinų ar to, kad žmonės sako Kalėdos.

– Kaip atrodo tai, kad Europos Komisija galiausiai atšaukė dokumentą ir nuėjo dėl jo pasitarti ir jį patobulinti?

– Sakyčiau, kad sveikas protas laimėjo. Tai man yra rodiklis, kad dar kažkiek demokratijos yra, kad mes dar kažkuo skiriamės nuo Rusijos, Baltarusijos arba kitų totalitarinių režimų. Demokratija nėra vienkartinis procesas – nėra taip, kad žmonės nusprendė gyventi demokratiškai ir visos valdžios galios, tuo tarpu, ir galios daryti kvailus sprendimus, yra suturėtos. Demokratija yra tęstinis procesas ir jis reiškia, kad kartais valdžiai ateina į galvą kvailos idėjos. Svarbiausia yra tai, kad jai pareiškus kvailas idėjas, žmonės pareiškia savo nuomonę, tada valdžia supranta, kad padarė negerai, ir atsitraukia. Į šitą galima žiūrėti kaip į mažą advento stebuklą.