– Sveikatos apsaugos ministru atkurtoje nepriklausomojoje Lietuvoje dirbote vienas pirmųjų. Tačiau dar iki darbo Vyriausybėje buvote konservatorių šešėlinis sveikatos apsaugos ministras. Kaip manote, ar šiais laikais dabartiniai valdžiai nereikėtų kokios nors alternatyvos, naujų idėjų?
– Ruošdamasis darbui Vyriausybėje ar Seime, dvejus su puse metų kūriau planus, kaip pakeisti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą. Skaičiau knygas, lankiausi Rytų Vokietijoje, kuri įvedė vakarietišką sveikatos draudimą, kitose Europos šalyse, JAV. Tada susidariau konkrečią nuomonę, kokia sveikatos sistema Lietuvai labiausiai tiktų. Pagal tai kartu su grupe bendraminčių parengėme planą – būsimos Vyriausybės programos sveikatos dalį. Tai buvo Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje veikusių sistemų mišinys. Ją ir dabar teigiamai vertina PSO ekspertai - laiko tinkama posovietinėms šalims.
Vietoje to, kad SAM kurtų strategijas valstybės, sveikatos, sveikatinimo, medicinos paslaugų srityse, jie užsiima vadinamuoju biurokratiniu darbu – turto, ligonių kasų valdymu.
Analogiškais principais parengtą sistemą nuo liepos pirmosios rengiasi įgyvendinti Kazachstano Vyriausybė. Jau kuris laikas esu kviečiamas padėti jiems žiniomis ir patirtimi. Netrukus planuoju išvykti ten ilgesniam laikui. Praėjus dvidešimčiai metų, Lietuvoje iš esmės sistema liko nepakitusi. Jeigu kas klaustų, ar tai gerai? Mano atsakymas būtų – ne. Per tiek metų ir valstybė, ir visuomenė stipriai pasikeitė. Ir šiuo metu sveikatos apsaugos sistema turėtų būti keičiama iš esmės, kaip, beje, ir Sodros bei mokesčių. Apie tai kalba jau šešta Vyriausybė, bet konkrečių žingsnių kol kas nematyti.
– Jūsų dėka pradėjo veikti nauja struktūra – ligonių kasos. Tačiau šiuo metu jos yra vertinamos kaip viena korumpuočiausių valstybinių institucijų. Kas iš esmės per tuos metus buvo padaryta ne taip?
– Manau, didžiausia Valstybinės ligonių kasos problema – kad ji už nieką neatsako, nes visą atsakomybę skirstant finansus perėmė sveikatos apsaugos ministras. Mano laiku Privalomojo sveikatos draudimo taryba (susidedanti iš pacientų, gydytojų, profsąjungos, darbdavių, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir Finansų ministerijos atstovų) priimdavo sprendimus, kurie buvo privalomi. Dabar šios Tarybos sprendimai yra neprivalomi.
Ligonių kasos valdo milžiniškas lėšas, o atsakomybė – „išplauta“. Seimo, Valstybės kontrolės, Prokuratūros atstovai tik fiksuoja faktus, bet nieko daugiau nuveikti nesugeba. O įstatymų nei Seimo nariai, nei Vyriausybės keisti neskuba. Tikriausiai taip kam nors patogiau ar pelningiau... ir jau daug metų.
– Valstybės kontrolė atlikusi auditą išplatino ataskaitą apie prastą Sveikatos apsaugos ministerijos viešosioms sveikatos priežiūros įstaigoms perduoto valstybės turto valdymą. Kodėl ministerija taip nesugeba valdyti šimtamilijoninio turto?
– Šioje srityje irgi, kaip sakoma, „ledai nepajudėjo“ nuo Tarybų sąjungos griuvimo. Vietoje to, kad SAM kurtų strategijas valstybės, sveikatos, sveikatinimo, medicinos paslaugų srityse, jie užsiima vadinamuoju biurokratiniu darbu – turto, ligonių kasų valdymu. Tai yra neteisinga, nes sociologai, kurie domisi bei užsiima reformomis, sako: „Pirmiausia idėjos. Ir jeigu jos yra teisingos, pinigai seks paskui jas.“
– Kokia Jūsų nuomonė apie regionines medicinos įstaigas, kurioms skiriamas vis mažesnis dėmesys bei finansavimas?
– Žmonės šiuo metu labiausiai taupo laiką ir, žinoma, pinigus, deja, ne sveikatą. Taigi, jeigu atėjęs į polikliniką, pacientas negauna visos paslaugos, tai yra dviejų-trijų specialistų konsultacijų, laboratorinių tyrimų, rentgeno, sako, jog gaišta laiką. O sistema turi būti taip sutvarkyta, kad žmogus laiko negaištų. Taip, rajone visų specialybių gydytojai neturės pilno krūvio. Na, nebent kardiologai ar okulistai. Todėl Lietuvai reikia pasirinkti tinkamiausią būdą naujam tikslui įgyvendinti – medicinos paslaugos trumpiausiu laiku už prieinamą kainą. Ir čia reikia susėsti bei tartis.
Būdamas sveikatos apsaugos ministras per tris mėnesius apvažiavau ir susitikau su visais be išimties Lietuvos merais, jų artimiausiais patarėjais sveikatos klausimais. Aptarėme, kaip geriau įgyvendinti reformą konkrečiam rajonui arba miestui. Taigi ir šiandien ministerijos pareigūnai turėtų nuvažiuoti į kiekvieną rajoną ir aptarti, kas labiausiai tinka. Pagal tai parengti įstatymus, o po to juos įgyvendinti būtų nesunku.
– Naujoji valdžia atkakliai imasi reformuoti farmacijos sritį. Jums tai ne panašu į privataus verslo žlugdymą?
Aš panaudočiau Švedijos modelį: esame solidarūs mokėdami mokesčius ligonių kasai, todėl turime būti solidarūs ir naudodami paslaugas. Siūlyčiau ambulatoriškai gydomiems pacientams skirti vienodą mėnesio sumą vaistams.
– Abejoju, ar valstybinėms institucijoms pavyks paveikti farmacijos verslą, kuris yra vienas pelningiausių. Manau, kad šiuos santykius turėtų aiškintis verslas su vartotojais. Pateiksiu pavyzdį. Kodėl akcijų metu nereikia mokėti priemokų už vaistus? Todėl, kad verslui tai naudinga.
Aš panaudočiau Švedijos modelį: esame solidarūs mokėdami mokesčius ligonių kasai, todėl turime būti solidarūs ir naudodami paslaugas. Siūlyčiau ambulatoriškai gydomiems pacientams skirti vienodą mėnesio sumą vaistams. Apskaičiuoti šiandien išleidžiamą vidutinę sumą nesunku, nes turime kompiuterizuotą IT sistemą Valstybinėje ligonių kasoje.
Jeigu žmogui numatytos sumos neužtenka, jis prašo socialinės paramos. Kaip ir buto šildymui, vaikų ugdymui ar kitoms gyvenimo sritims. Aišku, yra keliolika retų ligų, kurių išlaidos vaistams yra skaičiuojamos šimtais tūkstančių eurų. Bet tam yra atskira politika ir tai liečia apie vieną-du procentus gyventojų. O didžioji dauguma turėtų naudotis aiškia ir skaidria sistema. Ir tuomet nebūtų jau dvidešimt metų keliamų problemų – per daug vaistų perka ar per mažai, per didelis antkainis ar ne, veikia korupciniai mechanizmai įtraukiant vaistus į sąrašus ar ne.
– Alkoholio ribojimo įstatymai jums atrodo per griežti ar tinkami?
– Dabartiniai politikai pradėjo nuo paties paprasčiausio – nori greito efekto, bet ne patikimo ir ilgalaikio rezultato. Galutinio rezultato tokiomis priemonėmis jie tikrai nepasieks. Tuomet man kyla tik vienas klausimas, ar vertėjo nuo jo ir pradėti? Jeigu nori padaryti greitai, pasekmės bus skausmingos daugeliui. Tad ką renkiesi? Ar, sakykime, vėliavėlę, kurią iškeli, ar rezultatą, kurį pasieksi po maždaug dešimties metų? Vėliavėles mes buvome priversti kelti pusšimtį metų. Rezultatas – visiška valstybės griūtis. Taigi, politikai patys sprendžia, kurį variantą rinktis.
Dosjė
1983–1995 m. Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos mokslo darbuotojas, dėstytojas, kraujagyslių chirurgas
1989–1991 m. stažavosi Berno universiteto (Šveicarija) Širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje
1988 m. tobulinosi Prahoje, 1991 m. – Vokietijoje, 1994 m. – JAV
1992 m. įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį
1996 m. įgijo profesoriaus vardą
1995–1996 m. Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos, sanitarijos ir higienos skyriaus vedėjas
1996–2000 m. LR Seimo narys
1996–1998 m. sveikatos apsaugos ministras
2001–2006 m. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotojas, 2006–2014 m. direktorius
Nuo 2014 m. Europos Komisijos T.A.E.I.X. ekspertas sveikatos sistemų valdymo klausimais
Naujausi komentarai