Šeštadienio interviu

J. Narvilienė rengiasi šturmuoti Seimą dar kartą

„Laimėti gerai, bet reikia mokėti ir pralaimėti“, - sakė kol kas dar Seimo narė, buvusi Vakarų Lietuvos televizijos direktorė Janė Narvilienė. Daug kas tikėjosi, kad ši optimizmo nestokojanti ir žodžio kišenėje neieškanti moteris į Seimą pateks ir per šiuos rinkimus. Vienmandatėje likusi trečia ji nenusimena ir teigia, kad Seimas nėra jos gyvenimo tikslas. Tačiau moteris neslepia, kad dėl vietos jame kovos po ketverių metų. Ir jau dabar pradeda ruoštis kitiems rinkimams. Kol kas, iki lapkričio 15-osios, ji dar Seimo narė, tik dar neapsisprendusi, kur išsikraustys iš dviejų Seimo viešbučio kambarių.

- Kaip jaučiatės po pralaimėjimo?

- Šauniai jaučiuosi. Iš tiesų šauniai. Pabūsiu normaliu žmogumi.

- Ar tuos ketverius metus jautėtės nenormali?

- Ne, aš visada jaučiausi normaliu žmogumi, tačiau laisvę šiek tiek koreguoja pareigos. Tada nuolatos esi po padidinamuoju stiklu, visur matomas ir labai suvaržytas. Taip sakau ne todėl, kad man labai norėtųsi daryti kažką ypatingo, kas nepriimtina normaliems žmonėms. Eini gatve, tave atpažįsta, kartais gal priekaištauja dėl keistų dalykų. Šis Seimas išgyveno svarbius įvykius - stojimą į NATO, Europos Sąjungą, iki šiol visiškai naują ir skaudų reiškinį - Prezidento apkaltą. Buvo dalis žmonių, kurie dėl daugelio dalykų kaltino Seimo narius. Ir apskritai - jei esi Seime, vadinasi, esi dėl visko kaltas.

- Ar per ketverius metus sužinojote ką nors tokio, ko iki šiol nežinojote?

- Aš žinojau, bet nelabai tikėjau, kad aukštuose valstybės sluoksniuose yra tokia baisi korupcija. Dar visur labai įsišaknijęs pataikavimas. Man atrodė, kad Seime, partijų viršūnėse viskas turėtų būti demokratiškiau. Tačiau dabartinių Seimo rinkimų sąrašų sudarymas, manau, parodė, kad nėra teisybės, ir žmogus negali jos rasti.

- Esu girdėjusi sakant, kad politika yra verslas, o partijos - uždarosios akcinės bendrovės. Kiek kainuoja vieta pirmajame, antrajame, trečiajame partijos sąrašo dešimtuke?

- Aš niekada nesu mokėjusi ir nežinau šitų dalykų. Tie, kurie taip sako, tikriausiai turi tam pagrindą. Nežinau, ar partijas galima vadinti bendrovėmis, bet galbūt ir tai yra šiek tiek tiesa. Kai partijų sąrašuose pačiame priekyje prieš rinkimus išdygsta visiškai nežinomų žmonių pavardės, gali pradėti tai įtarti. Manau, kad partijos sąrašus pirmiausiai turėtų sudaryti iš tų žmonių, kurie jau žinomi politikoje, turi patirties. Partijų programose pirmenybė atiduodama kompetencijai, o sąrašai sako ką kita. Pavyzdžiui, N.Medvedevas. Tegul ir vyresnio amžiaus, bet kompetentingas žmogus, atsidūrė sąrašo gale, dėl to perėjo į kitos partijos sąrašą. Aš mačiau, jog jis būdavo kritiškas socialdemokratų frakcijos darbe, dažnai su daug kuo nesutikdavo. Galima tik spėlioti, kodėl jis buvo nusmukdytas, bet faktai kalba patys už save. Ir rinkėjas tai mato. Pažiūrėkite, kaip jis įvertino N.Steiblienės ar A.Salamakino darbą. Iš galo jie atsidūrė priekyje. Manau, kad partijos sąrašą reiktų sudaryti alfabeto tvarka ir visiems duoti vienodą startinį reitingo balą. Juos pasirinks patys žmonės. Tačiau šito labai baiminasi vadovybė. Tie žmonės, kurie visada įrašyti sąrašų priekyje.

- Prieš kurį laiką palikote buvusią Moterų partiją ir perėjote pas socialdemokratus. Ar nesigailite pakeitusi partiją? Gal būtumėte gavusi K.Prunskienės palaikymą ir laimėjusi rinkimus?

- Seimas nėra mano tikslas. Moterų partija man buvo svarbi ir aš buvau prie jos ištakų. Bet man buvo nepriimtina, kai ji vieną dieną pradėjo jungtis čia su viena, čia su kita partija. Taip besiblaškant pirminių partijos idėjų nebeliko. Būtent todėl ir išėjau.

- Ar nepagalvojate atsisakyti bet kokios partijos ir būti nepartinė?

- Esu labai prieraišus žmogus. Man dabar išeiti iš partijos nėra jokio reikalo. Nemanau, kad partija kalta dėl to, kad pralaimėjau ar kad vyksta keisti dalykai.

Partijoje idėjas įgyvendina žmonės. Reikia juos keisti. Manau, kad kai kurie užsisėdėjo ir gavę gražų socialdemokratų vardą su juo prasilenkia.

- Gal galėtumėte pasakyti keletą pavardžių.

- Galėčiau, bet nenoriu.

- Ką reikia daryti, kad išliktum partijos, apskritai politikos viršūnėse?

- Esu įsitikinusi, kad, norint išlikti viršūnėse, reikia neturėti savo nuomonės. Reikia pataikauti. Visada šypsotis „didiesiems“. Niekada neatsistoti priekyje jų. Reikia žinoti, kur tavo vieta. O aš esu truputį kitoks žmogus. Man tai nepriimtina. Aš žinau ir gerbiu pareigybes, tačiau manau, kad partijoje turi būti matomas ir svarbus kiekvienas žmogus. Partija kaip laikrodis, kur kiekvienas varžtelis labai svarbus, kur nėra nei didelių, nei mažų varžtų. Laikrodyje sugedus pačiam mažiausiam varžteliui, jis neberodo tikslaus laiko. Taip ir partijoje. Kartais atrodo, kad žmonės partijose reikalingi tik dėl skaičiaus. Viršūnėse pasitvarkoma taip, kaip reikia, o visi kiti atvažiuoja į Vilnių kelis šimtus kilometrų tik paklausyti, ką jiems kalba „didieji“. Atvažiavo, pasiklausė vieną, antrą, trečią kartą tų pačių kalbų. Kiek galima? Žmogus pradeda jausti, kad partijai yra nereikalingas.

- Ar galvojate po ketverių metų vėl šturmuoti Seimą?

- Galvoju. Ir esu labai tam nusiteikusi. Nors šiemet ir nepatekau į Seimą, tačiau gavau trečią vietą. O tai yra prizinė vieta. Šiemet kovojau su vėjo malūnais. Viena banga -Darbo partijos, kita - R.Pakso koalicijos, trečia banga - mano pačios partijos žmonės. Rajono meras socialdemokratas geriau rėmė Darbo partijos kandidatą nei mane. Aš turėsiu laiko įrodyti, kad žmogaus labui galima dirbti ne tik Seime, bet ir savivaldybėje. Aš tebesu Kretingos rajono tarybos narė. Grįšiu į tarybą.

- Ar tai reiškia, kad vietinei valdžiai artėja blogi laikai?

- Ne, aš manau, kad artėja geri laikai žmonėms, nes jie iš manęs sužinos tiesą.

- Būsite aktyvi tarybos narė, tačiau ką veiksite, iš ko gyvensite?

- Visi Seimo nariai turi prisikaupę daug pinigų (juokiasi). Aš, žinoma, jų neturiu. O man jų daug ir nereikia. Kaip prieš eidama į Seimą turėjau savo namą, taip jį ir tebeturiu. Tebevažinėju su tuo pačiu, greit dvidešimties metų senumo automobiliu. Jis gerai važiuoja, yra labai patikimas. Valgau ne taip jau daug. Užsiauginsiu šiltnamyje daržovių, moku ir mėgstu žvejoti. Pasigausiu žuvies. Sodą turiu, uogienių prisivirsiu.

O jei atvirai, aš jau turiu keturis darbo pasiūlymus, iš kurių du itin rimti, vienas jų - Klaipėdoje.

- Gal atskleistumėte kur?

- Kol kas nenoriu sakyti.

- Į Seimą išėjote iš žurnalistikos. Ar planuojate ten ir sugrįžti?

- Labai norėčiau.

- Ar pasikeitė jūsų požiūris į žurnalistiką būnant Seimo nare?

- Pasikeitė. Man nepatinka, kad dabartiniai žurnalistai mato tik blogus dalykus.

Kaip ir pradžioje kalbėjau apie gyvenimą po padidinamuoju stiklu: jei tik koją kryptelsi, parašys, kad esu šluba, jei prasisegsi vieną sagą, parašys, kad dekoltė buvo nepadoriai didelė, jei pasirodysi su draugu kavinėje, net baisu pagalvoti, ką pasakys.

- Jau seniai esate išsiskyrusi. Gal būdama Seime susiradote gyvenimo draugą?

- Darbe negalima ieškoti gyvenimo draugo. Pirmiausiai - jis labai greitai nusibostų, nes matytumeisi kasdien nuo ryto iki vakaro. Antra, aš labai rimtai žiūrėjau į darbą ir tokiems dalykams neskyriau dėmesio. Turėti draugą, vadinasi, turėti ir labai daug laiko. Juk draugui reikia rodyti dėmesį. Žinau, žmonėms sunku patikėti, kad, dirbant Seime gali neturėti laisvo laiko. Jo neturėdavau ne tik Vilniuje, bet ir kas antrą savaitę sugrįžusi namo į Kretingą. Ne visada galėdavau pavakarieniauti su šeima.

- Kaip šeima reagavo į pralaimėjimą?

- Labai apsidžiaugė. Mano vienturtė dukra Renata įteikė geltonų rožių puokštę ir pasakė: „Sveikiname sugrįžus namo“. Namuose laukia trys anūkai: Vytautė, Sigutė ir Renatas. Dar kartu su mumis jau daug metų gyvena trys mano mirusios sesers vaikai. Viena mergaitė jau dirba Vilniuje, Seimo valgykloje, du dar gyvena mūsų namuose Kretingoje. Kol buvau Vilniuje, globojau kiek galėjau, o prižiūrėjo ir auklėjo mano dukra.