„Sveiki atvykę į Lietuvą“: J. Ohmanas – Rusija kariauja su viskuo, kas mums brangu

– Feisbuko puslapyje „Blue / Yellow“ jūs kreipėtės į žmones su iniciatyva „Be dovanų Kalėdoms“, t. y. prašėte skirti auką ukrainiečiams kaip dovaną.

– Vyksta karas, ir mes realiai nuolat, kasdien dirbame įvairiomis kryptimis. Į Bachmutą ir Donbasą beveik kasdien perduodame paramos, štai ir dabar 95-ajai brigadai perdavėme labai daug įvairių prietaisų, termovizorių (naktinio matymo prietaisų), kelis automobilius. Su Lietuvos žiniasklaida susitarėme, kad šias Kalėdas reikia paminėti kitaip. Karas vyksta Ukrainoje, tačiau ir mums tai labai pavojinga ir svarbu, kad Lietuvoje žmonės tai supranta. Tradiciškai per Kalėdas dalijame vieni kitiems dovanas, tačiau galima perduoti ir pinigų – išteklius, kad galėtume padėti Ukrainai. Kokie rezultatai? Kol kas sunku pasakyti, tačiau šiuo metu žmonės yra dosnūs, daugelis supranta, kad dabar būtina mąstyti kitaip. Padėdami Ukrainai mes padedame patys sau. Padėtis labai sudėtinga, manau, kad ji sudėtingesnė, nei įsivaizduojame. Sunku prognozuoti, kas bus toliau, pavasarį. Negaliu kalbėti užtikrintai, tačiau, kiek matau, bus blogiau, nei dabar.

– Pirmosiomis kovo dienomis jūs jau perdavėte Ukrainos savanoriams iš fondo „Grįžk gyvas“ didelę termovizorių partiją. Ar seniai bendradarbiaujate su šiuo fondu?

– Kare yra toks momentas – matai, kas ir kiek yra patikimas, su kuo galima dirbti vykdant svarbius projektus. Šiuo metu mes – patikima organizacija, turime pinigų, daug ką galime daryti patys, tad ir darome, tačiau taip pat bendradarbiaujame ir su kitomis organizacijomis. Taip, mes užsakėme 1 tūkst. maskuojančių tinklų ukrainiečių savanoriams iš Kauno, tačiau bendradarbiaujame su daugeliu. Norėtume nuveikti daugiau, bet dabar negaliu pasakyti, ką konkrečiai turiu omenyje. Yra labai svarbių planų, kuriuos galime realizuoti sykiu su civiliais.

– Neseniai į Charkivą išsiuntėte generatorių, o į kai kuriuos karinius dalinius – lietuviškų priešdroninių patrankų.

– Taip, kiekvieną savaitę perduodame priešdroninių patrankų. Jas gamina Lietuva, su UAB „NT-Servis“ dirbame jau seniai, šias patrankas truputį perdarėme, tačiau jos puikiai užsirekomendavo. Turime galimybę perduoti į frontą dalykų, kuriuos gamina Lietuvoje, pavyzdžiui, termovizorius. Šiuo metu karinė pramonė dirba gerai, bet negalime atvirai sakyti, ką gaminame patys, tai mūsų paslaptis.

Kiekvieną dieną reikia kažką daryti, galvoti, rašyti, kartais kautis už laisvę. Laisvė – ne dovana, tai procesas.

– Pirmomis plataus masto karo dienomis organizacija „Blue / Yellow“ supirko visas apsaugines liemenes ir viską, ką tik buvo galima nupirkti.

– Taip, mes turėjome pinigų, surinkome ir nupirkome labai daug. Pavyzdžiui, atvažiavome į Lvivą, kur atvyko dalinių iš Donbaso, ir perdavėme jiems 100–200 vienetų. Man tai buvo maloni akimirka, nes jiems tada buvo labai svarbu. Taip, daug nupirkome. Dabar jau už 40 mln. eurų. Labai daug ką perdavėme, pirkome šalmų, apsauginių liemenių už 7–8 mln. eurų. Iki šiol turime tūkstančius apsauginių liemenių – tai rezervas. Priešdroninės patrankos, kurias perduodame, kainuoja brangiai, perdavėme beveik 400 mašinų. Kai turime galimybę, sugadintas remontuojame dirbtuvėse Ukrainoje ir vėl perduodame į frontą. Dabar Lietuvoje yra komanda – 6–8 žmonės, yra organizacijos narių ir Ukrainoje, labai daug partnerių: kariškių, civilių, savanorių.

– Apie ką pagalvojote, kai vasario 24-ąją pradėjo brautis ir bombarduoti?

– Tada buvau Ukrainoje. Vasario 23 d. buvau Širokine, paskutinį čekį iš degalinės, kurį turiu, gavau naktį Mariupolyje. Tada viską perdavėme ir jau rytą buvome Zaporižioje, paskui nuvykome į Dniprą. Situacija labai sparčiai keitėsi, mes sumokėjome 500 eurų, kad atvažiuotume į Lenkiją. Supratau, kad prasidėjo karas, kad esame reikalingi, kad reikia važiuoti namo ir tęsti darbą. Supratau, kad dabar, prasidėjus agresyviam karui, žmonės aukos daugiau, bet nesitikėjau, kad tiek daug. Pirmosiomis dienomis surinkome maždaug 10 mln. eurų. Jau pirmosiomis dienomis. Lietuvių tauta labai aktyviai reagavo. Vasario 24-ąją, antroje dienos pusėje, mano kolega sako: „Jonai, turime 1 mln. eurų. Ne, turime 2 mln. eurų. Ne, jau turime 3 mln. eurų.“ Viskas, dabar pradedame dirbti. Žinoma, buvo sudėtinga. Žinojau, kad karas bus. Vladimiras Putinas jokiu būdu negali sustoti. Tačiau maniau, kad tai įvyks vėliau, po poros mėnesių, bet kad karas bus, neabejojau. V. Putinas – banditas, jį reikia nužudyti, kitaip nepasakysi. Jis turi mirti, kitaip bus tik blogiau ir blogiau.

– Jūs, gaudamas Lietuvoje Europos piliečio apdovanojimą, organizacijos „Blue / Yellow“ vardu pasakėte, kad kaunatės už Ukrainos, Lietuvos ir Europos laisvę.

– Karas Ukrainoje reiškia ne tik Ukrainą. Rusija kariauja su viskuo, kas mums brangu, kas mums svarbu. Rusija yra prieš demokratiją, laisvę, galimybę sakyti tai, ką galvoji, ir t. t. Rusija – tai visų normalių žmonių, normalios visuomenės, norinčios normaliai gyventi, antitezė. Rusija – tai blogis, kitaip nepasakysi. Turime nugalėti Ukrainoje. Neabejotinai pasiekti pergalę ir padėti atstatyti šalį. Aš sakau taip: turime perduoti Ukrainai ginklų ir demokratiją. Šiuo metu ir dar ilgai Ukraina bus laisvės pasaulyje priešakinė pozicija, vadinamasis forpostas. Žinome ir kitų vietų, kuriose vyksta karas, karinių konfliktų, tačiau Ukrainoje iš tiesų yra galimybė pasiekti pergalę. Jei prarasime Ukrainą, ir toliau amžinai gyvensime su šia problema. Nuolat kalbu apie tai, kad Ukrainoje yra būtini NATO daliniai, turėdamas omenyje ne karius su ginklais fronte, o logistiką, ryšius, organizaciją ir kt. Karinė pagalba – gerai, tačiau būtina galvoti apie daugiau. Turime būti su ukrainiečiais iki galo, daryti kur kas daugiau nei iki šiol. Manome, dabar blogai, sunku? Tačiau jei ir toliau padėsime tik taip, kaip dabar, bus tik blogiau ir blogiau. Rusija – labai didelis priešininkas. Dabar yra kiek kitoks uždavinys. Prieš kurį laiką buvome JAV, dirbome su politikais, kad jiems įteigtume, jog reikia daryti daug, daug daugiau. Turime komandą, kuri dabar dirba prie didesnių projektų.

– Jūs daug keliaujate, daug matote, bendraujate su įvairiais žmonėmis. Ar jūs, kaip režisierius dokumentalistas, planuojate sukurti filmą?

– Galima sakyti, kad dabar perėjau į literatūrą. Parašiau knygą „Donbaso džiazas“ – tai buvo pirmas etapas, iki vasario 24-osios. Dabar rašau antrą knygą. Žinoma, ji bus išleista lietuvių kalba, vėliau galbūt ir ukrainiečių, ir anglų kalbomis. Apie filmą... Taip, aš dokumentalistas, tačiau, jei kada nors kursiu filmą apie Ukrainą, jis bus ne dokumentinis, o vaidybinis. Turiu labai daug medžiagos, istorijų. Noriu papasakoti apie realius žmones, kurie padėjo, kariavo. Tai reikia daryti truputį kitaip. Šiuo metu rašau knygas. Esu visų galų meistras. Man taip geriau, nes, kai rašai, viską kitaip suvoki: ką matei, kas ir kodėl vyksta, kas bus toliau. Tai kitas formatas. Pažiūrėsime, bet filmas ne dabar.

– Kur šiandien nukreipti jūsų veiksmai?

– Galima sakyti, šiandien ruošiamės pavasariui. Dabar žiema, tačiau jau dabar reikia galvoti apie pavasarį, kai bus labai sunku. Dabar kyla sunkumų dėl elektros, problemas sprendžiame pasitelkdami generatorius, perduodame įvairios galios, tai atskira tema. Nereikia galvoti, kad 40 mln. – labai daug. Būtina suprasti, kad mūsų laikais išleisti šiuos pinigus nesunku, įvairūs kariniai daikčiukai kainuoja labai brangiai. Turime nedidelį rezervą, kurį laikome nenumatytiems atvejams, kai reikės staiga reaguoti. Dešimt dienų Vašingtone, daugybė projektų, mes tęsiame darbą ir dirbsime toliau. Norėčiau pasakyti Lietuvoje esantiems ukrainiečiams: „Tai jūsų šalis, turite padėti, jai dirbti. Jei to nedarote, jūs – ne ukrainiečiai.“ Mūsų laikais būti ukrainiečiu – tai padėti Ukrainai. Ir kalbėti ukrainietiškai. Tai jūsų galimybė tapti nepriklausoma, saugia, turtinga valstybe. Tačiau tokia galimybė bus tik viena. Ji realiai yra. Laisvė – žinoma, gražu. Tačiau man laisvė – tai procesas. Kiekvieną dieną reikia kažką daryti, galvoti, rašyti, kartais kautis už laisvę. Laisvė – ne dovana, tai procesas.