– Tada, 1987-aisiais rugpjūčio 23-ąją, viešai ir garsiai nuskambėjo žodžiai „laisvę Lietuvai“, ir turbūt bene pirmą kartą tai buvo pasakyta viešai. Ar jūs tikėjote, kad po trejų metų Lietuva bus laisva?

– Žinoma, kad ne. Žinoma, kad netikėjome, kad taip greitai. Mes pasvajodavome, pajuokaudavome su Antanu Terlecku, su kitais. V. Šakalys, kuris turėjo tokį skvarbų protą ir prognozuoti mokėjo, tai sakė, vis tiek ateis tokia diena, kai mes vaikščiosime KGB koridoriais ir spardysime tuos dokumentus, popierius. Mums reikėjo to mitingo patiems, tai grupei disidentų, nes buvo sunkūs laikai. Grįžome - viskas išbarstyta, visas būrys išsklaidytas buvo, kas ten, kas ten, ką pasodino, V. Šakalys pabėgo į Ameriką. Mums reikėjo patiems, nes buvo toks tam tikras nevilties laikotarpis, toks pasimetimo galima sakyti. Aišku, reikėjo drąsos, juolab, kad tų gąsdinimų buvo labai daug. Man rodos, likus dienai ar porai dienų iki to mitingo, pas Antaną Terlecką asmeniškai atvažiavo iš KGB vadovybės, ir jį perspėjo, kad jam blogai baigsis, dėl to Antanas Terleckas pats nesiryžo kalbėti paprašė Nijolės Sadūnaitės.

– Jus įspėjo, sakote, persekiojimai, gąsdinimai, ir jūsų pasiūlyta vieta tokia, kad galėtume greitai pabėgti, jeigu valdžia imtųsi represijų, bet ji nesiėmė. Kaip jūs manote, kodėl?

– Todėl kad iš Maskvos nebuvo to signalo. Tokius dalykus, kaip reaguoti į tokį renginį, tai sprendė tik Maskva. Tikrai ne Lietuvos komunistų partijos netgi sekretorius ar vietinis KGB. Žinoma, jie buvo pasiruošę. Kai mes ėjome Latako gatve, iš abiejų pusių stovėjo žmonės, civiliai apsirengę, bet labai gerai matai kad tai ar draugovininkai, ar milicija, ar dar kas nors - tiesiog kaip per koridorių ėjai. Ir paskui man pasakojo dailininkas Petras Repšys, kuris turi Šiltadaržio gatvėje dirbtuvę, kad aplinkui butai buvo paruošti tiems žmonėms suimti, sulaikyti, jeigu reikės kažkaip uždaryti. Jie galbūt savo tą kerštą išliejo po kelių dienų, kai suėmė Nijolę Sadūnaitę, Robertą Grigą, Roką Puzoną. Juos vežiojo po miškus, gąsdino, galbūt čia jau buvo jų pačių, tų organų iniciatyva truputį pakerštauti. Bet mūsų nė vieno nelietė nei Antano Terlecko, nei Andriaus Tučkaus, nei Vytauto Bogušio, nei manęs. Mes net provokavome, važiavome į Kiauklius, prieš pat rugsėjo 1-ąją. Tiesiog provokavome, kad imkite, bet jie nieko, mes rytą ramiai grįžome į Vilnių, nors Roką Puzoną suėmė, o jis tikrai nebuvo joks ypatingas...

– O kodėl jūs provokavote?

– Na, tiesiog pajutome, kad kažkas įvyko, kažkas lemiamo ir vyksta toliau. Drąsos buvo antplūdis didžiulis. Man asmeniškai dar buvo tai, kad aš jau rugsėjo 1-ąją turėjau būti kunigų seminarijoje ir man dar prieš pabaigą norėjosi ką nors padaryti, kažką ypatingo, nes žinojau, kad tas puslapis jau bus užverstas, jau viskas bus kitaip.

– Aš dar noriu prisiminti ir tai, kas įvyko nuo tų 1987-ųjų prieš aštuonerius metus, t.y. 1979-ieji, kai jūs kartu su Antanu Terlecku buvote parengę ir išplatinę „45 pabaltijiečių memorandumą“. Tada jis buvo svarstytas Europos parlamente, ir pirmą kartą okupacijos klausimas buvo taip viešai svarstytas, ir priimta netgi rezoliucija.

Patriotu būti nėra gėda, ypač mažai valstybei, kuri turi tokią patirtį  ir nuolat jaučiasi kažkaip nesaugiai.

– Galima sakyti, kad tai buvo toks lemtingas, pats pavojingiausias mūsų darbas, daugiausia atgarsio tarptautinio sulaukęs žingsnis, dokumentas - tas „45 pabaltijiečių memorandumas“. Andrejus Sacharovas pasirašė. Mes dėl to parašo labai drebėjome - ar bus, ar nebus. Antanas Terleckas turėjo uoslę, žinoma, ir vėliau jis turėjo uoslę, kad tai yra pagrindinis dokumentas, kalbant apie Baltijos nepriklausomybę - ne kas kita, o  Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kad tuo galėsime remtis. Visa kita gali sakyti - liaudies Seimas, tai įvyko, ten išrinko, bet čia įrodymas, kad tos šalys buvo okupuotos.

– Kunige, dabar, kai mūsų akyse perbraižomi žemėlapiai, atsiriekiamos svetimos žemės ir sukeliami karai, vis dar yra tokių žmonių, kurie sako, nėra čia tos agresijos ir neagresyvus tas mūsų kaimynas. Ar, jūsų manymu, mes šiandien galime būti ramūs, kad esame apsaugoti nuo tokių paktų, nuo didžiųjų, galingųjų susitarimų?

– Ar šiandien Europoje gali atsirasti toks paktas naujas? Aš abejoju, vis tiek tos valstybės, kaip Vokietija, ar kitokia galybė neis tikrai į tokį sandėrį. Šių dienų politika nelaiko etišku dalyku dalintis taip. Bet nereikia nė tų paktų turbūt. Vien tas nusistatymas, vien tas galvojimas, kad yra tam tikrų teritorijų, žemių, kurios tradiciškai mums labai artimos, kur mes galime važiuoti tarsi į namus savo – tas yra žalinga ir įžeidu, mano manymu.

–  O kiek pati valstybė yra atsakinga, kad ji išsaugotų savo laisvę, nes mes dabar vėlgi dažnai girdime tokius tekstus, geriau atiduokime žmonėms, o ne gynybai skirkime tuos pinigus. Ar mes būtume teisūs tokiu atveju?

–  Viena vertus, gražu tos kalbos, kad reikia statyti naujas mokyklas, o ne pirkti tankus, aš tą suprantu, bet Kremlius daugybę metų tą sąmoningai darė, darė Ukrainoje – platino tokias kalbas, tuos nusiteikimus mažinti karines pajėgas, ir matome, kuo tas baigėsi, atsisakyta karinės tarnybos dėl to, kad nėra to pavojaus. Ir tas patriotizmas šiandien – jis gražus man. Patriotu būti nėra gėda, ypač mažai valstybei, kuri turi tokią patirtį  ir nuolat jaučiasi kažkaip nesaugiai. Buvau Rygoje, nuėjome prie Laisvės paminklo – gražus, nenugriautas, atlaikęs visas okupacijas. Ir ten kaip šventė – muilo burbulus pučia, keli žmonės, kažkokie specialūs vamzdžiai ir milžiniški (burbulai), ir būrys vaikų. Toks grožis – fone Laisvės paminklo tie vaikai žaidžiantys ir tie muilo burbulai! Ir ten irgi laisvė, matai, kas yra laisvė. Džiaugsmas, gyvenimas, galimybė gyventi, kurti, gyvenimą dalintis, saugoti jį globoti per kitus žmones. Tai ir yra pagrindinis laisvės vaisius.