J.Braukylienė nebijo žurnalistų

Šeštadienio interviu apie motinystę, žurnalistiką ir patarimus merui

Klaipėdos savivaldybės Gyventojų informavimo tarnybos vedėja Jolanta Braukylienė kasdien į darbą eina lyg į karą.

Jai meistriškai sekasi laviruoti ir išlikti „nesužeistai“ tarp dviejų fronto linijų: žurnalistų ir jų žargonu „dvaru“ vadinamos savivaldybės tarnautojų.

Pirmieji kasdien vienas už kitą gudriau stengiasi išgauti žinių apie ne tik viešuose posėdžiuose, bet ir užkulisiuose priimamus sprendimus, antrieji kratosi žurnalistų lyg neišgydomos ligos.

Pati ragavusi žurnalistų duonos J.Braukylienė negaili patarimų valdininkams ir moko juos, kaip bendrauti su žiniasklaida.

- Rytoj sutampa dvi šventės: Motinos diena bei Spaudos atgavimo diena. Kuri iš jų Tau didesnė šventė?

- Šių švenčių negalėčiau sulyginti. Spaudos diena man yra profesinė šventė, tačiau ji labiau primena žaidimą. Tai pamąstymo apie žurnalisto atsakomybę diena.

Motinos diena susijusi su daugybe mano, kaip žmogaus, kaip dukters, kaip anūkės ir kaip motinos, jausmų.

- Ar mama toli nuo Tavęs?

- Ne, ji gyvena Klaipėdoje. Tačiau aš turiu dar vieną mamą - močiutę. Ją taip pat vadiname mama. Šiemet močiutei sukako 90 metų. Dabar turiu gražią progą jas abi pasveikinti.

Mūsų šeimos istorija - netradicinė. Nors esu vienturtė savo mamai, tačiau nesu vieniša. Turiu seserį ir brolį.

Kai man buvo 14 metų, mama ištekėjo už našlio su dviem vaikais. Mažajai Jūratėlei, kuri nuo vaikystės turi negalią, tuomet buvo treji metukai. Jos mama pasitraukė iš gyvenimo, kai mažylė buvo vos kelių mėnesių.

Po keleto metų mirė ir mano patėvis - nuostabus žmogus. Mama liko su jo vaikais. Ji iki šiol gyvena kartu su dabar jau 33 metų Jūrate ir ją globoja.

Kai peržvelgiu likimą, pagalvoju, kad viskas sudėliota iš aukščiau. Ir man visai ne gėda pasakyti, jog turiu savo maldą, kurios išmokė močiutė. Kas vakarą noriu pasimelsti už tuos, kurie išėjo.

- Dažnai sakoma, kad mamos likimas atsikartoja dukros gyvenime. Ar Tavo gyvenimas yra toks pat sudėtingas, kaip ir mamos?

- Kiekvienas savo gyvenime turime sunkių laikotarpių. Manajame taip pat buvo išgyvenimų. Kurį laiką aš gyvenu dviese su sūnumi.

- Tačiau turi du sūnus?

- Mano vyresnėlis gyvena, studijuoja ir dirba Vilniuje. 21-erių Dovydas yra Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos studentas. 14-metis Simas - Vydūno mokyklos moksleivis.

Kažkas yra pasakęs, kad sūnūs yra moterų inkarai. Džiaugiuosi, kad likimas man padovanojo tokius protingus vaikus.

- Kolegos neformaliai Tave vadina žurnalistų mama, kuri kartais pagloboja, kartais pabara, kartais pamoko. Ar jautiesi tokia?

- Iš tikro tokia ir jaučiuosi. Nors labiau jaučiuosi draugė. Žurnalistai - mūsų bendradarbiai. Kadangi atėjau į valdišką tarnybą iš žurnalistikos, norėčiau, kad žurnalistai visada liktų mano draugai.

- Kai beveik prieš aštuonetą metų atėjai dirbti į savivaldybę, buvo komentarų, kad mero atstove spaudai tapo mašinų gamintoja. Tu iš tiesų laisvalaikiu konstruoji mašinas?

- Ne, mašinos mane domina tik kaip judėjimo priemonė. Kartais pasireiškia sena mano silpnybė - nerti vąšeliu. Kol auginau vaikus, buvau įstojusi į Tautodailininkų sąjungą. Kadangi turiu berniukus, nerti drabužėliai jiems nelabai tinka, tai rankdarbių perteklių, dažniausiai originalias apykakles, atiduodavau į tautodailės saloną. Tik iš to nepraturtėjau.

Kai pradėjau dirbti savivaldybėje, iš tiesų turėjau technokratinį išsilavinimą ir šiek tiek žurnalistinio darbo patirties. Baigusi Klaipėdos 18-ąją (dabar Baltijos) vidurinę mokyklą įstojau į Kauno politechnikos institutą. Baigiau mašinų gamybos technologiją. Nors pirmajame kurse supratau, kad man šie mokslai nelimpa, negalėjau leisti sau jų mesti nebaigusi. Po mokslų pradėjau dirbti Klaipėdos prekybos valdybos metalo apdirbimo įmonėje. Ketverius metus braižiau brėžinius. Po to gimdžiau ir auginau vaikus.

Radau skelbimą, kad nauja radijo stotis ieško laidų vedėjo. Pabandžiau. Tiko mano balso tembras. Kartu su kolega Daliumi pradėjome vesti žinias, o vėliau - problemines laidas. Po poros metų pamačiau kitą skelbimą ir laimėjau konkursą. Tapau mero atstove spaudai.

- Dabar nė viena didesnė įstaiga ar įmonė neįsivaizduojama be atstovo spaudai. Tada tai buvo naujiena. Niekas neruošė ir viešųjų ryšių specialistų.

- Prieš septynerius metus buvo tokia nuostata, kad atstovais spaudai tampa žurnalistai. Aš nebuvau žurnalistė, tačiau turėjau žurnalistinės patirties. Ir tada ir dabar esu įsitikinusi, kad atstovas spaudai yra organizatorius, vadybininkas, patarėjas. Jam nebūtina būti rašytoju. Ryšių su visuomene specialistas turi suorganizuoti darbus taip, kad parašytų žurnalistai.

- Ar yra strategija, kurios savivaldybė laikosi darbe su žiniasklaida?

- Yra. Tai viena auksinė taisyklė: karšta naujiena visiems laiku ir vienu metu. Visus žurnalistus mylime vienodai karštai.

Iš tiesų šiuos būdus suradau studijuodama Klaipėdos universitete viešojo administravimo magistrantūroje.

- Ką patari?

- Supykdyti žurnalistą žinau 11 būdų. Keletas jų: dalinti naujienas tik geram žurnalistui, viešai piktintis, kad neparašė apie gerus darbus, kalbėti kuo sudėtingiau ir protingiau, reikalauti paneigti ir patikslinti, nepalaikyti asmeninių kontaktų ir bendrauti tik per sekretorę.

- Ką darai, kad miesto valdžia atrodytų kuo geriau?

- Įvaizdį formuoja kiekvienas čia dirbantis žmogus ir jo darbai. Atstovo spaudai nuopelnas šioje vietoje yra pervertintas. Aš tik padedu jiems pasakyti garsiau apie savo darbus.

- Ar dažnai patari merui, kaip jam elgtis, kaip atrodyti, ką sakyti ir ką nutylėti, su kuo susitikti ir su kuo nesusitikti?

- Gerbiu merą už tai, kad jis įsiklauso į patarimus ir dažnai pasako: „Tu buvai teisi“. Vienas tokių atvejų buvo mano patarimas merui viešai pasakyti apie savo ligą. Tačiau daugelį dalykų jis intuityviai daro labai teisingai.

- Su kuriuo meru Tavo vaidmuo buvo svarbesnis? Kai pradžioje dirbai su Eugenijumi Gentvilu ar dabar jau antrą kadenciją su Rimantu Taraškevičiumi?

- Jie yra skirtingi žmonės. Gentvilas buvo viešųjų ryšių specialistas ir to net neslėpė. Pati daug ko išmokau iš jo. Tai, ką išmokau, perdaviau Taraškevičiui.

- Ar esi prašiusi žurnalistų ko nors nerašyti?

- Yra geras pasakymas: „Jei nori, kad žurnalistas tikrai parašytų, pasakyk, kad čia ne spaudai“.