J.Daugininkienė ryžosi sėstis prie vairo

Šeštadienio interviu apie vairavimą, pomėgius, darbą, skaičius ir atsitiktinumus

Bendrovės Klaipėdos autobusų parko direktorė Jelizaveta Daugininkienė gali daug pasakoti apie jos gyvenime atsiradusią naują aistrą – vairavimą.

Prieš metus išmokusi vairuoti automobilį, moteris džiaugiasi, kad padaugėjo galimybių keliauti. Žmonos ryžtu išmokti vairuoti patenkintas ir vyras Juozas, pats neturintis teisių. „Kai grįžtu iš darbo, jis žiūri į mane viltingai, tarsi klausdamas, ar šiandien kur nors važiuosime“, - juokiasi moteris.

Veikli ir iš pažiūros griežta Autobusų parko vadovė namuose yra tiesiog žmona, mama ir dvie-jų anūkų močiutė. Ji prisipažįsta nei savo dukterims, nei anūkams Natalijai ir Tomui neleidžianti pamiršti, kad jų gyslomis teka dviejų tautų – rusų ir lietuvių – kraujas.

Automobilis – atradimas

- Kaip Jūs, Autobusų parko vadovė, vykstate į darbą: autobusu, automobiliu, o gal pėsčiomis?

- Mane į darbą veža vairuotojas tarnybine mašina. Jeigu vairuotojo nėra, važiuoju savo mašina. Tiesa, vairuoti pradėjau neseniai. Tik spalį bus metai, kai gavau vairuotojo teises.

- Kodėl teises įsigyti nusprendėte tik dabar?

- Niekada nemaniau, kad turėčiau pati vairuoti. Bet kai dukros pradėjo vairuoti, ir pati nusprendžiau išlaikyti vairavimo egzaminus. Supratau, kad automobilis suteikia daugiau laisvės. Dabar galiu važiuoti, kur ir kada panorėjusi. Vairavimas man malonus atradimas. Man labai patinka mano automobilis „Honda Jazz“. Beje, Autobusų parko vairuotojams buvo didelė staigmena, kai pamatė, kad direktorė sėdo prie automobilio vairo.

- Net neturėdama vairuotojo teisių vadovavote Autobusų parkui. Kaip pradėjote čia dirbti?

- Autobusų parke dirbu nuo 1992 metų sausio. Niekada negalvojau, kad kada nors dirbsiu transporto srityje. Pagal profesiją esu ekonomistė. Ilgą laiką dirbau buvusiame Klaipėdos celiuliozės kartono kombinate, paskui – institute. 1992 metais atėjau dirbti čia. Iš pradžių buvau Darbo užmokesčio, vėliau – Ekonomikos skyriaus viršininkė. Vėliau tapau viso Autobusų parko direktore.

Emocijas slėpti sunku

- Ar nesunku Jums, moteriai, vadovauti bendrovei, kurios dauguma darbuotojų yra vyrai?

- Ne. Man su vyrais dirbti nesunku. Sunkumai buvo kitokie. Kai pradėjau vadovauti įmonei, buvo sunki situacija visose viešojo transporto bendrovėse dėl tuo metu vyravusio politinio požiūrio. Bet tą laikotarpį pergyvenome, susitvarkėme ir dabar normaliai dirbame toliau. Netgi Valstybinei mokesčių inspekcijai pagaliau visiškai atiduosime turėtą penkių milijonų skolą. O mūsų kolektyvas tikrai stabilus. Čia dirba tikri profesionalai. Jų vidutinis darbo stažas yra 26 metai.

- Svarbios miestui įstaigos dažnai atsiduria dėmesio centre ir neretai yra kritikuojamos, o pagrindinės kritikos strėlės sminga į vadovus. Kaip reaguojate į kritiką?

- Prisipažinsiu, esu labai emocinga. Jeigu kritika teisinga, stengiuosi ją išklausyti ir audringai nereaguoti. Bet kartais nepavyksta užgniaužti emocijų ir tenka kalbėti pakeltu balsu. Vairuotojai ne visada būna kalti dėl nesusipratimų. Kalti būna ir keleiviai. O vairuotojų darbas – sudėtingas. Jie turi rūpintis saugiu važiavimu ir stebėti tai, kas vyksta salone, tad keleiviai turėtų būti supratingesni.

Pralinksmėja pirkdama

- Kas padeda atsipalaiduoti nuo darbo rūpesčių? Gal turite kokių nors pomėgių?

- Vienas iš mano pomėgių – mezgimas. Bet esu nuotaikos žmogus ir mezgu, tik kai kyla noras. Kai augo mano vaikai, megzdavau dažnai. Ir kol anūkai buvo maži, būtinai jiems ką nors numegzdavau. Kol nevairavau automobilio, dažniau žiūrėjau televizorių ir skaitydavau knygas. Dabar, kada atsirado mašina, šiems pomėgiams neliko laiko, dingo noras sėdėti namuose.

- Ar turite moteriškų silpnybių?

- Man patinka pirkti. Jeigu būna bloga nuotaika, turiu ką nors nupirkti, nors smulkmeną, kad pralinksmėčiau. Bet niekada neperku drabužių, jeigu pradedu abejoti pirkti ar nepirkti. Suprantu, kad antraip stovėsiu prie spintos ir galvosiu nešioti juos – ar nenešioti.

Du dvigubi jaučiai

- Ar esate gimusi Klaipėdoje?

- Taip. Tai mano gimtasis miestas, iš kurio niekada nenorėjau išvažiuoti. Nuo gimimo gyvenau Minijos gatvėje. Nors baigiau mokslus tuometiniame Leningrade, bet galiu pasakyti, kad manęs labai dideli miestai niekada neviliojo. Man labiau patinka tokie miestai, kaip Klaipėda.

- O vyras Juozas taip pat iš Klaipėdos?

- Taip. Vyras netgi gyveno tame pačiame rajone, kaip ir aš. Ir nors buvome bendraamžiai, gyvenome vienas šalia kito, bet vienas kito nepažinojome. Susipažinome būdami beveik aštuoniolikos metų CPK klubo šokiuose. Pradėjome draugauti. Vėliau jis išėjo į kariuomenę, o kai grįžo, 1971 m. kovo 13 dieną mudu sukūrėme šeimą. Beje, skaičius 13 man visada buvo laimingas. Todėl nenusimindavau, jeigu per egzaminus išsitraukdavau 13 bilietą.

Dabar mano vyras „Klasco“ vadovauja dokininkų brigadai.

- Kaip namuose po vienu stogu išsitenka du vadovai?

- Normaliai. Mes abu su vyru esame gimę po Jaučio ženklu ir dar Jaučio metais. Taigi esame dvigubi Jaučiai ir iš prigimties mėgstame dirbti, dirbti, dirbti. Džiaugiuosi tik, kad su vyru nedirbame vienoje įmonėje. Be to, mūsų darbo specifika skiriasi, tad savo darbo rūpesčių neužkrauname vienas kitam. Nors mano vyras labai jautriai reaguoja į tai, kad mano vadovaujama įmonė yra dėmesio centre. Jam ypač skaudu tada, kai būnu puolama aš. Jis tą kritiką priima labai asmeniškai, nors ir to neparodo.

Nenorėjo skaičiuoti

- Kokia esate mama?

- Pirmąją dukrą pagimdžiau būdama 22, antrąją – 25 metų. Vaikai visą laiką buvo su mumis. Visada visa šeima atostogaudavome kartu. Užaugusios dukros nuėjo mano pėdomis. Pirmoji dukra 35 metų Loreta baigė medicinos mokyklą, bet prieš trejus metus pakeitė specialybę. 10 metų išdirbusi Vaikų ligoninėje, o vėliau privačiame stomatologijos kabinete gydytojo padėjėja, nusprendė, kad nebenori būti medike, ir pradėjo studijuoti Klaipėdos verslo kolegijoje finansų specialybę. Dabar ji – ketvirtakursė. Antra dukra, 32 metų Julija, irgi ekonomistė. Iš pradžių baigė Verslo kolegiją. Dabar studijuoja Kaliningrado valstybiniame technikos universitete ekonomiką ir finansus.

- Ar daug būna Jūsų gyvenime netikėtumų?

- Tikrai nesitikėjau, kad būsiu ekonomistė. Baigusi mokyklą, norėjau būti medikė, bet neįstojau į Charkovo medicinos institutą, nes pritrūko balų. Kai pradėjau dirbti Celiuliozės ir kartono kombinate, įmonė mane nukreipė mokytis į Leningrado celiuliozės ir popieriaus pramonės institutą. Važiavau studijuoti į Technologijos fakultetą, bet įstoti nepavyko. Tada draugė pasiūlė studijuoti ekonomiką. Pasakiau: „Dar ko. Nenoriu dirbti su skaičiais!“ Bet dėl visa ko nunešiau dokumentus į ekonomikos fakultetą ir įstojau.

Pats gyvenimas mane atvedė į šią profesiją. Dabar galiu pasakyti, kad ekonomikos žinios praverčia netgi vadovaujant transporto bendrovei. Aš nežinau, kaip remontuojami varikliai, nes neturiu techninio išsilavinimo, bet per skaičius matau visą įmonės gyvenimą. Šiuo metu dirbu darbą, kuris man patinka. Tiesą sakant, per visus 30 darbo metų man visad patikdavo tai, ką dirbu.