Šventės

Joninių laužai liepsnojo ir klaipėdiečių širdyse

Klaipėdiškiai jau įprato, kad per Jonines bet kokiu oru reikia eiti ant Jono kalnelio ir švęsti. Švęsti taip, kaip kieno širdis geidžia: sėdėti ir klausytis, šokti ir dainuoti, vainikėlius pinti ir kitiems išdalinti, šokinėti per laužo žarijas ar tik alaus bokalą po bokalo keisti. Vis tiek būsi po bendru šventės ir šventinės nuotaikos dangumi, vis tiek rytojaus rytą turėsi ką papasakoti, ką prisiminti.

Sekmadienio vakarą vykusios Joninės, kurias organizavo savivaldybės Etninės kultūros centras, iš tiesų pasisekė. Net ilgai lauktas lietus, šeštadienį tvarkingai pasidarbavęs, naktį pasitraukė, nuotaikos organizatoriams nebegadino. Sekmadienis išaušo giedras, vėjuotas. Taigi tos piktosios dvasios išskrisdamos turi kažkokį ženklą parodyti...

Dar gerokai prieš aštuntą vakaro Jono kalnelio pylimai, šlaitai jau buvo aplipę šventės dalyvių.

Aludariai jau pilstė alų, muzikantai jau brūžino stygas, kad kuo geriau sustyguotų, organizatoriai dairėsi, ar ko nors nepražiūrėjo... Sveteliai pulkais traukė mediniu tiltu pro gražiai apvainikuotą „bromą“, vandenyje irstėsi laiveliai, kuriuose sėdėjo romantiškai nusiteikusios porelės. (Gal ir ant vandens galima paparčio žiedo ieškoti?) O kas ten taip plėšia dainą „Buvo naktis švento Jono...“ ir dar gražiai muzikantams pritariant? Kieno žolynai taip aukštai švytruoja? Tai „Žemaičių alkierius“ save ir kitus palinksminti pareina.

Jono kalnelio salos palapinėje patikima aparatūra skleidė tokį sveikintojų garsą, kad jis pramušdavo viso senamiesčio kvartalo langus ir stogus, čia gyvenantys žmonės nori nenori priversti buvo į šventę ateiti... Nuotaikingiausi Klaipėdos muzikantai – ansamblis „Senoliai“, vadovaujamas ne bet kokio vadovo, o Jono Petrausko (su Elyte Šalkauskiene), pradėjo savo pagrindinį darbą – išjudinti publiką. Po pirmo, antro valsiuko publika tik vos vos linguoti pradėjo, antros, trečios polkutės ant dailaus grindinio jau krutėjo šokėjų poros, vyniojosi rateliai, kad vos vietos beužteko. Padrąsino klubas „Šeimyna“, ansamblis „Kuršių ainiai“, ir žemaitiškai paprastas „Žemaičių alkierius“. Čia pat ant pakylos buvo sukviesti visi Jonai, Jonės ir Janinos. Juos pasveikino šventės vedliai, o fotografas įamžino atminimui. Centrinė figūra čia buvo Jonas Sąlyga – Jūrininkų ligoninės vyr. gydytojas, visų švenčių aktyvus dalyvis. Užsikabinęs akordeoną, pasikvietęs į pagalbą ne bet ką, o garsiausią Lietuvos dainininkę Veroniką, uždainavo visiems... Dar plačiau dangų atvėrė ir vėjus už kalvelių nustūmė Veronikos Pavilionienės ir viso jos ansamblio „Valija“ dainos. Visi lingavo ir iš širdies šaukė Veronikos iš užjūrių parvežtą ir išpopuliarintą dainą „Ašarom sidabro verkia rūtos žalios...“ Tuo metu vandenėlio link vainikėlius su žvakelėmis atsargios rankos nešė. Jautriai ir atsargiai priėmė gelbėtojų valtis, kurioje ir gelbėtojas Jonas sėdėjo. Gražiai nuplukdė vainikėlį tolyn saugodami, kad plevenanti žvakelė neužgestų. Netruko suliepsnoti laužas, apšvietęs vandenį ir visus rūpesčius pamiršusius veidus. „Argus“ vaikinai leido jausti ribas, kam kiek švęsti. Ir dar buvo viena gera aplinkybė – Joninių vakarėlis trankia muzika griaudėjo ir prie „Meridiano“. Kam kojelės jau pačios linkčiojo, prie „Meridiano“ ir pasiliko.

Jono kalnelyje ugnies buvo daug. Degė ne tik laužas, per kurio žarijas basomis perbėgus atgimti galima, degė fakelai, iš tolo salos atšlaitę tarsi mažu žvaigždynu pavertę.