Apklausos rodo labai žemą Lietuvos suaugusiųjų mokymosi procentą – perpus mažesnį už Europos vidurkį. Konsultanto dr. Aurimo Juozaičio manymu, taip yra todėl, kad mokymąsi suprantame kaip kursus ar studijas. „Mokytis galima labai plačiai“, – interviu LRT RADIJUI sako jis.

Psichologės dr. Vitalijos Lepeškienės nuomone, tam, kad mokytumeis, nebūtina mokytis formalių dalykų: „Tai gali būti mokymasis piešti arba lankstyti origamį, dar kažką kurti rankomis arba gaminti.“ Savo ruožtu A. Juozaitis priduria, kad mokymosi procesas yra ir ką tik žiūrėto filmo analizė, ir netgi dienoraščio rašymas.

– Kodėl, Jūsų nuomone, verta mokytis visą gyvenimą? Kas turima omenyje sakant – mokytis visą gyvenimą?

– V. Lepeškienė: Manau, kad yra daugiau negu vienas atsakymas į klausimą, ką reiškia mokytis visą gyvenimą. Tas pats mokymasis – mokytis dėl ko, iš ko? Kas yra tie mokytojai? Yra daugybė variantų.

Manyčiau, kad suaugęs žmogus mokosi, nes jaučia vidinį poreikį. Jį gali formuoti ir žmogaus laukas, aplinka, t. y. žmogus gali jausti, kad tiesiog gyvenimas spaudžia. Pavyzdžiui, reikia išmokti naudotis naujomis kompiuterinėmis programomis arba, tarkime, mobilieji telefonai tobulėja, atsiranda buitinė įranga – reikia mokytis tam, kad neatsiliktum, kad tiesiog galėtum naudotis tam tikrais dalykais.

Be to, profesinėje veikloje pokyčiai iš tiesų yra greitesni negu bet kada. Kad, kaip profesionalas, neatsiliktum ir neiškristum iš darbo rinkos, taip pat reikia mokytis, prisitaikyti prie naujų reikalavimų, kad juos atitiktum.

Yra ir tokių dalykų, kurių nereikalauja aplinka, kurie iš tiesų eina iš paties žmogaus. Manau, kad, kalbant apie pasitenkinimą arba saves įprasminimą, šie dalykai yra patys patraukliausi. Tada kažko mokytis žmogus renkasi laisva valia. Tai gali būti kad ir nauja kalba. Yra žmonių, kurie sako, kad buvo priversti studijuoti vieną ar kitą dalyką dėl to, kad to norėjo tėvai. Arba būna, kad žmonės sako – galvojau, kad studijuodamas tai, ką norėčiau, nepragyvensiu, o dabar norėčiau daugiau sužinoti, pavyzdžiui, apie filosofiją, istoriją, kalbas, literatūrą. Tada žmonės renkasi tokią kryptį.

– Pone Juozaiti, kokios mintys Jums kyla, išgirdus gerai žinomą pasakymą – mokytis visą gyvenimą?

– A. Juozaitis: Mano atsakymas būtų trumpas – mokytis gyvenimo, mokytis gyventi. Vitalija labai gražiai išdėstė įvairius pjūvius, o aš dar prie to pridurčiau, kad svarbu mokytis supratimo. Mano galva, žmogus iš tikrųjų turi pašaukimą elgtis ne tik protingai ir išmintingai, bet ir atsakingai bei sąmoningai, o tas sąmoningumas, atsakingumas, be jokios abejonės, susijęs ir su tuo, kiek aš suprantu, ką darau, kaip jaučiuosi tai darydamas.

Pavyzdžiui, tuose mokymuose, kuriuos man tenka vesti, kartais žmonės manęs ir klausia – tai ko aš čia dabar išmokau, ką sužinojau. Aš sakau – nežinau, ką tu sužinojai, tik tu pats gali nuspręsti, ką sužinojai arba išmokai, bet man smalsiau paklausti, ką šiandien supratai. Tai yra būtent tas kitas lygmuo, dėl ko man, pavyzdžiui, tų žinių reikia, kodėl turėčiau įvaldyti vienokį ar kitokį dalyką.

Prie tokios gausios pasiūlos šiuolaikiniame pasaulyje, mums svarbus vienas gebėjimas, kurį turime išmokti, – paprasčiausiai atsirinkti, kitais žodžiais tariant, apsiriboti. Taigi tam, kad apsiribočiau, turiu suprasti, kur yra pelai, kur yra grūdai, kodėl tuos dalykus renkuosi. Taigi mokymasis iš tikrųjų yra žinojimas, tam tikrų gebėjimų išlavinimas, tiesiog praktinių įgūdžių įvaldymas. Bet, kita vertus, ne mažiau svarbus supratimas, ką su tuo darau, kaip jaučiuosi.

Paskui galime eiti toliau, kelti klausimą, kurį filosofai kėlė visais laikais, – dėl ko visa tai yra, kokia to prasmė? Taigi, manau, kad laukas yra labai platus, erdvės jame yra daug, ir mes savo kryptis galime plėtoti gana aktyviai.

– Labai nepaprastai skamba Jūsų pasakymas, kad mokytis visą gyvenimą reiškia mokytis gyventi. Tai – nepaprasta užduotis. Turbūt skiriasi jauno žmogaus, besimokančio mokykloje ar universitete, mokymasis ir jau suaugusio žmogaus mokymasis ar ugdymasis. Mes, suaugę žmonės, labiau mokomės gyventi, ne vien tik kažkokių įgūdžių ar žinių?

– A. Juozaitis: […] Prisimenu, kai per mokyklos išleistuves mokytoja atsistojo ir pasakė – na, vaikai, jūs išeinate į gyvenimą. Aš galvoju, – Dieve brangus, man jau 18 metų, nejau aš dar negyvenau? Manau, kad vaikas mokosi gyventi nuo tada, kai jis išvysta šviesą. Atkreipkime dėmesį į pačius išmintingiausius klausimus. Tai yra tie klausimai, kurie kyla tam žmogučiui. Visų pirma – kas tai? Paskui eina – kodėl tai? Paskui visa gyvenimą mums lieka trečias klausimas – kaip visa tai susieti, sujungti, suprasti ir t. t.

Sakyčiau, kad mokytis gyvenimo (nors truputį pakylėtai pasakyta) yra esminė kompetencija, kaip, kalbant apie mokymosi visą gyvenimą politiką, viena svarbiausių kompetencijų – mokytis mokytis. Tai nėra sėdėjimas suole ar prie įrenginio. Tai yra tas pats gebėjimas iš tikrųjų užduoti sau klausimą, kas įvyko su manimi, kodėl aš taip pasielgiau, ką darysiu su tuo, kaip elgsiuosi kitą kartą. Visi praktiniai klausimai, kai juos užduodi iš tikrųjų nuoširdžiai ir iš esmės, tampa imperatyvu, ar tikrai priimti sprendimą, t. y. tapti ne nusišalinančiu, o įsipareigojančiu. Mokinys yra tas, kuris įsipareigoja daryti. Taigi atsakingumo ir gilesnio gyvenimo supratimo, jo pajautimo, yra iš tikrųjų mokomasi nuolatos.

– Užsiminėte apie mokymosi visą gyvenimą politiką. Yra rengiamos ir europinio lygio programos, ir trečio amžiaus universitetas. Mokymasis visą gyvenimą yra skatinamas. Kita vertus, jis domina ne visus. Ar tai, kad žmogus nesiveržia ko nors naujo išmokti, jau reiškia, kad žmogus apkerpėjęs? O gal tiesiog ne visiems to reikia? Kaip Jums atrodo?

– A. Juozaitis: […] Sakyčiau, kad tikrai reikia [visiems]. Nesuprantu žmogaus, nustojusio domėtis gyvenimu. O domėjimasis visą laiką susijęs su tuo, kad noriu patirti kažką naujo arba kažkaip kitaip. Kita vertus, tie visi patyrimai manyje yra galingas šaltinis, kuris gali mane paskatinti paprasčiausiai atsakyti į esminius klausimus: kodėl aš taip padariau, kodėl taip sureagavau? Taigi čia – dirvos plačios. Nesvarbu, ar tu būsi akademikas, tyrėjas, analitikas, ar tiesiog praktinės profesijos žmogus.

Žmogus visų pirma yra žmogus, ir žmogui būdingi tie dalykai. Filosofas Arvydas Šliogeris sako – lumen naturalis žmoguje. Tai yra natūralioji šviesa, kuri visą laiką ilgisi išėjimo. Šiuo atveju nesvarbu, ar tai bus labai praktinė profesija, ar tai bus apibendrinančioji, tiriančioji profesija, tai esmės nekeičia. Esmę keičia tai, kokį santykį turiu su gyvenimu, ar į gyvenimą einu, ar nuo jo šalinuosi. Tai yra esminė kryptis.

– V. Lepeškienė: […] Tiesiog mokymasis visą gyvenimą, pasinėrimas į tam tikrus mokslus, yra ir prabangos dalykas. Iš tiesų nemaža dalis žmonių gyvena vien tik tam, kad išgyventų. Gyvenimas yra kova už išlikimą, už tai, kad būtų aprūpinti vaikai, o tada žmogus mokosi tik tiek, kiek situacija reikalauja, iš savęs paties kylančio intereso. Tiesiog nėra vietos, nėra energijos, nėra laiko, nes žmogus turi išlikti. Tai tam tikra prasme yra prabangos dalykas, jei žmogus gali sau tai leisti. Kai nebereikia kasdien galvoti apie duonos kąsnį, atsiranda daugiau laiko, pinigų, energijos, kurią galima nukreipti tiesiog savo psichologiniams poreikiams tenkinti.

Manau, kad tai – visuomenės brendimo išdava, kai visuomenėje atsiranda daugiau žmonių, kurie gali sau tai leisti, tada ir populiarėja įvairios programos. Tiksliau, atsiranda tam tikra masė žmonių, kurie gali svarstyti, ko norėtų, kur galėtų nukreipti savo laiką, pinigus, kur norėtų tobulėti.

– Seminarų, konferencijų pranešimų apie sėkmingą asmeninį gyvenimą, profesinę veiklą gausa – akivaizdi. Konferencijų salės lūžta, taip pat ir internetinė erdvė kupina tekstų ar įvairiausių vaizdo paskaitų. Ką manote apie šią mokymų rinką, kuri siūlo pasitobulinti tiems, kurie turi laiko ir galimybių?

– A. Juozaitis: Sakyčiau, kad pasiūla – tikrai gausi, tik kaip visad toje gausybėje yra teigiamų pusių ir tų vietų, kurias norisi keisti arba kad jų visai nebūtų. Pagrindinė bėda yra kokybės klausimas. Kas slypi po gražiais pavadinimais, gražiai apipavidalintais renginiais ar įrašais, tekstais, šmaikščiu, gražiu kalbėjimu ir pan. Kadangi pats toje srityje esu ir aktyviai dalyvauju daugiau kaip 20 metų, tenka matyti, kad per paskutinius septynerius ar dešimt metų kokybė krito gana smarkiai, nes Lietuvoje atsirado išties palankios galimybės mokytis, gausi Europos Sąjungos (ES) parama. Tai pajuto kai kurie žmonės, kurių vertybės orientuotos ne į mokymą, o į pelną. Taigi, deja, tai iš tikrųjų paveikė rinką. Pagrindinė problema tikrai yra kokybinė problema. […]

Kartais tenka matyti, kad aktyvesni, apsukresni žmonės šioje mokymo srityje sėkmingai save išlaiko. Mano galva, jie pridaro dvigubos žalos. Pirmas dalykas yra tas, kad mokinys, jų renginių ar produktų vartotojas, ilgainiui supranta, kad tai nėra ta kokybė, kuri turėtų būti gaunama per tokį laiką ir su tokiomis išlaidomis. Kita vertus, tokie nekokybiški paslaugų teikėjai sukompromituoja pačios idėjos sklaidos galimybę. Kai paskui kalbiesi su organizacijomis arba asmenimis, klausi, ko jūs norite išmokti, ką pakeisti, jie kartais tik ranka numoja ir sako – tik apsaugokite mus nuo tų mokytojų. Tuomet supranti, kad tie žmonės turėjo neigiamos patirties.

Kad šioje srityje išsiplėtė galimybės, – labai gerai, bet, žinoma, reikia į tai žiūrėti rimtai, kad būtų išlaikyta kokybė.

– V. Lepeškienė: […] Manau, kad pasiūla remiasi tokia paklausa, kokią lemia apskritai labai lengvabūdiškas žmonių požiūris į gyvenimą. Žmogus tikisi, kad, nuėjęs į vieną paskaitą, dvi ar tris, gaus bagažą žinių, įgūdžių ar patarimų, kurie iš esmės padės pakeisti gyvenimą. Man atrodo, kad tas požiūris yra labai primityvus ir mažai dera su realybe. Gyvenimas yra daug sudėtingesnis dalykas, nei apie jį būtų galima sužinoti per keletą paskaitų.

Bet iš tiesų tokiu lengvabūdiškumu ar paviršutinišku požiūriu besinaudodami, kai kurie žmonės siūlo tai, ko neva reikia. Tokiu būdu kažkurį laiką jie gali išlaikyti auditoriją. […] Bet galiausiai žmonės atsirenka, nes tiesiog neveikia tie patarimai, pamokymai, kai juos bandoma diegti į savo gyvenimą. Panašiai yra ir su taip vadinamų savigalbos (angl. self-help) knygų lentynomis: kaip tapti laimingam per tam tikrą laiko tarpą, kaip sukurti nuostabią santuoką greituoju būdu ir pan. Iš tiesų gal ir tinginystė už to glūdi: […] pasimokysiu greitai, sukursiu greitai, o tada gyvensiu ilgai ir laimingai, greitai patobulėjęs. Bet iš tiesų tai reikalauja darbo, daug kantraus darbo. […]

– Koks būtų Jūsų patarimas tiek renkantis mokytojus, tiek nusistatant prioritetus, ko vis dėlto mokytis?

– V. Lepeškienė: Žinote, trumpalaikiai kursai nebrangiai kainuoja visomis prasmėmis. Tiesiog vieną kartą nuėjau, netiko – ten daugiau neisiu. Jeigu juos organizuoja kokia nors organizacija, ji rizikuoja netekti žmonių, tiesiog žmonės nusivilia.

O prioritetai – tai, kas atitinka mano poreikius, tai, kas yra įdomu, ką galiu pritaikyti darbe, santykiuose. Nors nenorėčiau vien tik taip pragmatiškai galvoti, kad iš visa ko turėtų būti apčiuopiama nauda. Gal tai tiesiog sielą džiugina? Tai gali būti lektorius, mokytojas, susikurianti atmosfera. Paprastai į tas grupes, užsiėmimus susirenka žmonės, kurie turi panašių interesų. Gali būti, kad ta grupė yra svarbesnis faktorius toliau tęsti užsiėmimus, negu tai, kad ten gauname žinių. Gali būti, kad tie žmonės ir generuoja žinias, besidalindami savo patyrimu, užduodami klausimus, palaikydami. Jie generuoja smalsumą, gyvą domėjimosi nuostatą, ir tai žmones „maitina“.

– Iš tikrųjų mokymasis yra ir bendruomenės susibūrimo, kūrimo vieta, išgyvenama bendrystė.

– A. Juozaitis: Pagal tyrimus nustatyta, kad, renkantis mokymąsi, remiamasi trimis aspektais: išmokti, sužinoti, suprasti.

Kita vertus, renkamasi mokymąsi ir einama ten dėl to, kad tiesiog patinka pats mokymosi procesas. Mano praktikoje yra buvę mokymosi profesionalų. Jie tikrai labai aktyvūs mokymuose ir nuoširdžiai dalyvauja. Tada tik kyla klausimas, kiek jie viską pritaiko, kaip su tuo paskui elgiasi.

Trečias dalykas – socialinis aspektas, bendrumo patyrimas, buvimas su panašiai galvojančiais, panašia veikla užsiimančiais žmonėmis. Taigi yra šie trys pjūviai.

– Kas, Jūsų pastebėjimu, varo žmogų mokytis jau brandžiame amžiuje? Kas yra tas vidinis varikliukas?

– V. Lepeškienė: Žinote, turbūt nėra to vieno varikliuko. Bet, jeigu galvotumėme, kaip juos klasifikuoti, grupuoti, vienas – reikalauja aplinka, kai žmogus nori keisti profesiją, nes ši nusibodo, nebeatneša pasitenkinimo, maža prasmės, nėra prasmės, nori įprasminti save kitokiame lauke.

Kita vertus, žmogus sau gali leisti mokytis tiesiog dėl savęs, negalvodamas apie tai, kur jis tas žinias pritaikys ar nepritaikys. Tiesiog būti žinančiam yra smagu. Sužinoti yra smagu.

Kaip jau sakiau, susitikti su žmonėmis, kurie domisi tuo pačiu, yra smagu, ir tai „maitina“, palaiko motyvaciją. Vienas dalykas yra pirminė motyvacija, ko žmogus ateina, o kitas – kas motyvuoja […], skatina tęsti. Manau, kad socialinis aspektas yra labai svarbus: matau žmones, kurie domisi tuo pačiu, mūsų vertybės yra panašios. Vėliau užsimezga asmeniniai santykiai: ateinu ne dėl to, kad sužinočiau, o dėl to, kad noriu pamatyti kurį nors žmogų, sužinoti, kaip jam sekasi, ką jis patyrė.

– Galbūt kartais ima atrodyti, kad netobulėdami, nelankydami kokių nors kursų, nesimokydami kažko naujo, būtume savaime netobuli. Kaip Jums atrodo, ar kartais to nepervertiname?

– A. Juozaitis: Kodėl tuomet žmogui nekyla toks klausimas ryte, kai jis atsikelia, kai reikia atlikti asmeninę higieną ir papusryčiauti, o paskui išeiti į darbą ar į gatvę. Tai yra, pavadinkime, ritualai, bet mes puikiai suprantame, kad jie – fiziologiškai mums būtini. Šiuo atveju kone sutirštindamas pasakyčiau, kad tai irgi ta pati higiena, tik dvasinė, psichologinė higiena.

Mes iš tikrųjų ilgimės gražesnio gyvenimo, norime gražiau gyventi, norime gražesnių santykių. Tuomet kyla labai paprastas klausimas – o ką aš padariau, kad tas gyvenimas, tie santykiai būtų šiek tiek gražesni? Lengva pasakyti – pažiūrėkit, kaip jie. O kodėl neužduoti sau klausimo – o kodėl pas mus taip negali būti ir pan. Jeigu žmogus turi lūkestį, troškimą, jis tiesiog automatiškai deklaruoja, kad nori pokyčio, o pokytis be išmokimo, švelniai tariant, tiesiog neįmanomas. Taigi lūkestis rodo giluminę, gelmingą motyvaciją, dėl ko žmogus deda visas pastangas. Ar labai konkrečias, konkrečioje srityje, ar platesnes […], tai – tiesiog būtinybė, be kurios mes negalėtumėme gerai jaustis.

– V. Lepeškienė: Žinoma, kad yra mados. Žinoma, kad yra žmonių, kurie jų vaikosi. Bet abejoju, ar tai gali būti ilgalaikis motyvas. Iš tiesų motyvas neatsilikti, kad kažkokiame vakarėlyje pasakyčiau, jog buvau, mačiau, tebedalyvauju, negali būti stiprus, nebent žmogus surastų kažką, kas taptų vidiniu motyvu.

Noras pažinti save, žmones žmoguje yra imanentinis, tiesiog esantis žmoguje, jeigu tik nėra kažkada užgesintas, pavyzdžiui, negatyvių mokymosi patirčių: mokykloje buvo žeminamas, ten buvo nesiskaitoma su jo drovumu, buvo gerai namo parnešti tik dešimtukus ar tarp devintuko ir dvejeto nebuvo skirtumo – vis tiek tai buvo blogai. Žodžiu, negatyvios patirtys gesina vidinę mokymosi motyvaciją. […]

Bet dėl mados, dėl to, kad galėčiau pasakyti, kad nebūtų nesmagu prisipažinti, jog aš niekur neinu ir nėjau… Man atrodo, kad vidinė motyvacija yra svarbesnė, nes ji yra gyvybinga.

– Gal galėtumėte pasidalinti mintimis, kaip atrasti tą vidinę motyvaciją? Juk kartais nieko nesinori. Po darbo dienos – kokie dar mokslai. Kaip bent kažkiek atrasti tos vidinės motyvacijos?

– V. Lepeškienė: Na, tai nėra labai paprastas dalykas. Kaip jūs sakėte, grįžtu namo, ir yra toks nuovargis, kad nieko, išskyrus lovą, daugiau nenorėčiau. Bet iš tiesų yra labai svarbu neversti savęs daryti to, ko tikrai nenori. Net pagal apibrėžimą vidinė motyvacija yra tarsi ugnelė, kuri pačiame žmoguje rusena ir kuri gali būti pakūrenama arba užgesinama. Bet kokia prievarta, o sykiu ir prievarta sau, gali ją užgesinti. Jeigu žmogus tikrai neturi energijos ir velka save iš namų kažkur dar kartą į miestą, į kažkokį užsiėmimą, tai tikrai nėra geras vaizdas. Žmogui reikia pailsėti. Gal kitu būdu: bėgiojant, vaikštant, įsiklausant į save, ko aš dabar norėčiau, ar yra kas nors, kas, paprastai tariant, džiugintų, praturtintų.

Dabar, kai kalbame apie mokyąsi, turime omenyje tradicinius dalykus, bet tai gali būti mokymasis piešti arba lankstyti origamį, dar kažką kurti rankomis arba gaminti. Tai gali būti mokymasis iš netradicinio repertuaro: ne kalbos, ne formalizuotų dalykų mokymasis. Jeigu žmogus žiūrėtų plačiau ir galvotų – o kas gi man tiktų, gal jis ir atrastų.

– A. Juozaitis: Iš tikrųjų mokymosi samprata mūsuose yra ganėtinai siaura. Tos apklausos, kurios daromos, rodo labai žemą Lietuvos suaugusiųjų mokymosi procentą. Jei neklystu, – 4 proc., o šiaip Europoje vidurkis – ne mažiau 9 proc. Taip yra ir dėl to, kad mokymąsi suprantame kaip kursus ar studijas. Bet mokytis galima labai plačiai. Sakykime, kad ir paprastas dalykas: žmogus turi kažkokį pomėgį, hobį, pavyzdžiui, filateliją. Jis domisi, ieško, žiūri, sistemina, analizuoja, bendrauja, derasi ir t. t. Tai – aibės įgūdžių. Pasakyti, kad toks žmogus nesimoko, švelniai tariant, būtų neteisinga. […]

XVII–XIIX a. buvo tiesiog išsilavinusio žmogaus mokymosi programos dalis – rašyti dienoraštį. Dėl to ir turime tokią gausią tų žmonių memuarų biblioteką. Dabar atsiranda socialiniai tinklai, tinklaraščiai ir t. t. Tai – kažkas panašaus į dienoraščius, žmogus tai daro jau sistemingai. […] Man asmeniškai dienoraščio rašymas yra labai svarbi dalis: pergalvoji, berašydamas prisimeni ir t. t. Pasakyti, kad tuomet nesimokai, švelniai tariant, būtų keista.

Taigi mokymosi formų ir įvairovių yra be galo daug. Jei susitikai su draugais, susėdai, pažiūrėjai filmą ar spektaklį, jį aptarinėjate, analizuojate charakterius, sprendimus, gilinatės, kokios ten buvo raiškos formos., čia – tas pats mokymasis. Mokymosi džiaugsmo įvairovė yra begalinė.