Patrioto ir išdaviko kokteilis

Už ugningą meile Lietuvai paženklintą kalbą geriausiam Lietuvos karo mokyklos 1936 m. laidos aspirantui dėkojo ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, kiti aukšti ano meto valstybės pareigūnai, o prezidentas Antanas Smetona net pabučiavo kalbėtoją. Karo mokyklos viršininkas gen. Kazys Musteikis, spausdamas ranką jaunam karininkui, išreiškė susižavėjimą jo iškalba ir patarė jam: "Neužkaskite šios gamtos dovanos. Ji turi tarnauti Lietuvai."

Ir jaunas karininkas J.Markulis, kartu studijavęs Kauno universiteto Teologijos ir Medicinos fakultetuose, uoliai "tarnavo" Lietuvai – 1945 m. tapęs MGB agentu, pražudė daugybę laisvės kovotojų.

Nors J.Markulio bylos Lietuvoje nėra, tačiau pokario istorijos tyrinėtojas medicinos prof. Aleksandras Vitkus, – beje, klausęs universitete J.Markulio paskaitų, – drauge su bendraminčiais sudėliojo garsaus MGB agento portretą iš surastų faktų, dokumentų, nuotraukų, istorinių įvykių liudytojų prisiminimų.

Kartu ieškota tautos išdaviko dienoraščio, privataus asmens parduoto 2013 m. Vilniuje, konsultuotasi su istorikais, ieškota istorinių paralelių su garsios Lietuvoje partizanų Lukšų šeimos atstovais per Antano Lukšos prisiminimus.

Tiesa, šį vertingą istoriniu požiūriu kokteilį žiūrovui įveikti gan sunku, nes dviejų valandų trukmės filmas "Lietuvos partizano Antano Lukšos gyvenimo credo: Laikom frontą" tiesiog perkrautas informacija, kurią būtų galima panaudoti dviem įdomiems filmams – vien apie A.Lukšą ir apie MGB agentą J.Markulį su brolių Lukšų vaidmeniu demaskuojant šį išdaviką.

Užverbuotas dar per karą?

1941 m. baigęs Vytauto Didžiojo universiteto medicinos studijas, J.Markulis iki 1943 m. dirbo Žmogaus anatomijos katedroje asistentu, priklausė Kaune veikusiai pogrindinei Lietuvos laisvės armijai (LLA), kur buvo vertinamas dėl iškalbos, patriotizmo, pažino ne vieną būsimą partizanų vadą.

Vokiečių okupantams uždarius Kauno universitetą, J.Markulis dirbo kitose Lietuvos vietovėse, o 1944 m. buvo netikėtai paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju ir vyr. dėstytoju.

Pasak istoriko Kęstučio Kasparo, yra žinoma, kad MGB užverbavo J.Markulį 1945-ųjų sausį slapyvardžiu Ąžuolas. Nors šio agento byla nerasta, tačiau staigi jo karjera atkreipė dėmesį į patį J.Markulį ir jo pasirinktą specialybę – teismo medicinos, patologinės anatomijos sritį.

"To meto pagrindinę medžiagą tokiam darbui teikė NKVD ir NKGB kalėjimai ir kitos tos sistemos įstaigos, todėl joks gydytojas ten negalėjo dirbti, jei nebuvo rusas arba saugumo agentas", – įsitikinęs K.Kasparas. Jis spėja, kad J.Markulis galėjo būti užverbuotas ne 1945 m., o anksčiau – kai vokiečių okupacijos metais dirbo Utenos apskrities gydytoju.

Pirmas kraujas

Pasak istoriko, 1945-ųjų vasarą MGB savo agentą J.Markulį patikrino krauju – pasinaudojęs senaisiais LLA ryšiais, jis išdavė Kirdeikių kleboną kun. P.Liutkų ir pirmąjį partizanų Vytauto apygardos vadą kpt. V.Gumauską, kuris buvo nušautas pasaloje.

J.Markulis nesunkiai mezgė ryšius su partizanų apygardomis, nes prisistatinėjo esąs visos Lietuvos partizanų ir rezistencijos centro narys, turintis ryšių su užsieniu. Tas centras – tai MGB planas sukurti jos pačios agentų vadovaujamą pogrindinę Lietuvos pasipriešinimo vyriausybę ir jį, pasipriešinimą, sunaikinti. J.Markulis buvo infiltruotas į tą centrą įvairioms užduotims vykdyti.

Iš kur toks MGB pasitikėjimas J.Markuliu? Pasirodo, agentui iškilti okupantų saugumo akyse pagelbėjo visiškas atsitiktinumas.

Moralinis cinizmas

Pasak K.Kasparo, 1946-ųjų balandį Didžiosios Kovos partizanų apygardos vadas J.Misiūnas-Žaliasis Velnias ieškojo ryšių su kokiu nors vyriausiuoju pasipriešinimo judėjimo Lietuvoje centru. Tuo klausimu vado ryšininkė studentė medikė Ona Trakimaitė (Didžiosios kovos apygardos štabo viršininko Benedikto Trakimo sesuo) kreipėsi į savo profesorių J.Markulį. Suprantama, profesorius "žinojo" apie tokį "vyriausiąjį pasipriešinimo centrą".

K.Kasparas atkreipė dėmesį į J.Markulio moralinį cinizmą – šis MGB agentas savo slapyvardžiu pasirinko pavardę vienos iš pogrindžio organizacijos vadų – kpt. Jono Noreikos-Vėtros, kurį pats ir išdavė (buvęs Štuthofo kalinys J.Noreika buvo nužudytas Tuskulėnuose).

Provokatoriumi buvo pasitikima

Filme Tauro partizanų apygardos štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas A.Lukša pasakojo, kad medicinos studentė Albina Celešiūtė, kurią su J.Markuliu suvedė jau minėta studentė O.Trakimaitė, 1946 m. vasarą pakvietė profesorių J.Markulį į Suvalkiją, į savo tėviškę, kur lankydavosi partizanai. Čia provokatorius J.Markulis susitiko su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga – Mykolu Jonu (po šio susitikimo jis greitai žuvo).

J.Markulis, įsiskverbęs į pasipriešinimo vadų kuriamos vyriausios vadovybės gretas, pasinaudojo tuo pat metu, 1946 m. liepos antroje pusėje, iš Vakarų atvykusio Lietuvos rezistencijos atstovo Jono Deksnio pasitikėjimu. Be kita ko, jis prasitarė J.Markuliui ir apie Juozui Lukšai paliktus atsarginius svarbius šifrus ryšiui su užsieniu.

Pagaliau sukėlė įtarimų

Netrukus J.Markulis pasiūlė J.Lukšai ir jo broliui Stasiui persikelti į Vilnių pogrindžio vadovybės radijo ryšio tarnybai, kitiems organizaciniams reikalams, atsiviliojo į sostinę kitų apygardų aktyvių partizanų.

J.Lukšai J.Markulio veiksmai – pakvietimas apsigyventi Vilniuje (tame bute, kaip teigė filme A.Lukša, buvo priregistruotas MGB majoras), svetimais vardais sudarytos jam sąlygos tęsti architektūros, o broliui Stasiui – chemijos studijas Vilniaus universitete, greitas partizanų aprūpinimas pasais, siekiant kovotojus legalizuoti (o paskui juos sunaikinti), siūlymas pinigų – kėlė įtarimų.

Įtarimus sustiprino ir A.Lukšos minimi filme sutapimai. Pavyzdžiui, kur partizanus aplankydavo J.Markulis, ten pasirodydavo okupacinė kariuomenė. Tad J.Lukša su broliais Antanu ir Stasiu, dar keliais bendraminčiais greitai jau nebetikėjo, kad visas siūlomas J.Markulio gėrybes teikia tik nenorintys viešumos pogrindinio pasipriešinimo rėmėjai.

B.Barzdžiuko indėlis

Brolių Lukšų ir kelių bendraminčių įtarimus patvirtino A.Lukšos filme papasakotas epizodas iš 1946 m. gruodžio pabaigos, kai jis ryšių tarp partizanų reikalais iš Žaslių atvyko į Vilnių pas brolį Juozą.

A.Lukša geležinkelio stotyje netikėtai sutiko Kauno universiteto prorektoriaus pavaduotoją ūkio reikalams Bronių Barzdžiuką. Pas jį Kaune studentas architektas J.Lukša dirbo iki pasitraukimo į pogrindį, turėjo galimybę sunaikinti nemažai įtariamų asmenų bylų ir taip išgelbėjo tuos žmones nuo kalėjimo arba Sibiro.

Iš stoties A.Lukša nusivedė B.Barzdžiuką pas brolį. Ten B.Barzdžiukas pranešė apie žūtis ir areštus Kaune, siejamus su Barzdočiumi – J.Markuliu. Tai girdėjo kartu buvęs ir vėliau MGB agentu tapęs Kęstučio apygardos partizanas Algimantas Zaskevičius (Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus).

Istorinė J.Markulio išdavystė

Vyrai, išanalizavę turimus duomenis apie J.Markulį, suvokė, kad jis yra MGB agentas. Buvo nutarta 1947 m. sausio 18-ąją numatytą Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą paankstinti trimis dienomis, nepranešant apie tai J.Markuliui. Be to, Tauro apygardos vado A.Baltūsio-Žvejo įsakymu J.Lukša nurodė J.Markuliui fiktyvią sausio 18-osios suvažiavimo vietą bei ryšių punktus ir stebėjo, kaip juos krėtė MGB daliniai.

"Šiandien šis ryškus J.Markulio išdavystės epizodas rezistencinėje literatūroje aprašomas kaip paprastas įvykis, nors būtent tai išgelbėjo Lietuvos partizanų vadovybę ir visą rezistencinį pasipriešinimą nuo sunaikinimo, sudarė sąlygas dar šešerius metus tęsti partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę. J.Lukša, padedant broliams, atliko žygdarbį, kuris iki šiol dar nėra tinkamai įvertintas", – sakė filmo autorius prof. A.Vitkus.

Mirtis išgelbėjo nuo akistatos

Po šios išdavystės nuo J.Markulio atsiribojo Tauro, Dainavos ir Kęstučio apygardos, o Tauro apygardos vadas A.Baltūsis įsakė Erelį (tokiu slapyvardžiu J.Markulis prisistatydavo partizanams) likviduoti.

Įsakymas nebuvo įvykdytas – A.Lukšos nuomone, apie iškilusią J.Markuliui grėsmę Erelį suskubo perspėti jau minėtas A.Zaskevičius. Prasidėjo abipusė medžioklė – partizanai mėgino likviduoti J.Markulį, o MGB – visus asmenis, susijusius su J.Markulio centru ir visų pirma brolius Lukšas.

Netrukus MGB nušovė Lukšų sodyboje vieną iš brolių – Jurgį, kurį palaikė Juozu, vėliau suėmė ir į Sibirą ištrėmė Antaną. Juozas, įveikęs geležinę sovietų uždangą, išvyko į Vakarus ieškoti ryšių su rezistenciją remiančiais lietuviais. Stasys Lukša žuvo mūšyje.

Bijantį atpildo Erelį, partizanų pavadintą Pesliu, 1948–1954 m. MGB išsiuntė pasitobulinti į Leningradą. Grįžęs į Lietuvą, J.Markulis dirbo Teismo medicinos laboratorijos vedėju, dėstė Vilniaus universitete, tapo mokslų daktaru, profesoriumi, gavo ordinų ir medalių.

Vėžio pakirstas J.Markulis mirė 1987 m. Vilniuje, išvengęs akistatos su jo paniekinta Lietuva, išduotų partizanų ir jų ryšininkų artimaisiais.