Tad ir pirmoji albumo nuotrauka – ne kokia Kauno pilis, o „Baltamūrė Dainava“. Sovietmečiu taip buvo įprasta.

Iš Laisvės alėjos bukinistų nusipirkau ypač nušiurusį albumą „Mūsų Kaunas“. 1976-ieji, kai po Kalantos įvykių ideologinės veržlės buvo užveržtos ir laisvai dvasiai neliko vietos. Buvo įdomu, kaip tuomet atrodė Kaunas, kokios buvo sudarytojų preferencijos ir kaip iš šios padėties išsisuko albumo autorius Romualdas Rakauskas. Tiesą sakant, dėl albumo ideologinio fono jis čia iš tiesų nekaltas, nes „aplinka kalta“. Ir tai sakau be mažiausios ironijos.

To niekaip negalima pasakyti apie įvadinio žodžio autorių Robertą Keturakį, su reveransais „broliškiems leniniečių ryšiams“ jo aiškiai persistengta, atrodo, jog tekstą rašė partijos CK instruktorius, o ne poetas. Nors yra ir dabar kiek egzotiškai skambančių to meto poetizmų: „Šių dienų Kaunas 1940 metais (taigi, miesto istorija tarsi pradedama būtent nuo tada – K.N.) buvusį plotą patrigubino. Nauji kvartalai ir gamyklos nuėjo į dobilienas, nustūmė ankštas gatveles, vienkiemius ir keliūtes.“

Tad ir pirmoji albumo nuotrauka – ne kokia Kauno pilis, o „Baltamūrė Dainava“. Sovietmečiu taip buvo įprasta, net keista, kaip valdžia sugebėjo džiaugtis ne miestų paveldu, o tomis naujomis dėžutėmis iš surenkamojo betono. Na, vaikas irgi džiaugiasi ne senu ir geru, o bet kokiu, tačiau nauju žaislu. Senamiestis nuotraukose murzinas, o Dainava juk „baltamūrė“! Į Kauną veda kelias, dar ne automagistralė. Nuotraukoje matoma kilometro atkarpa važiuoja šeši automobiliai. Spūsčių problema neegzistavo.

„Gražiausioje miesto aikštėje“ impozantiškai stovi Didysis Vladas, dar negalvojantis apie jokį Grūto parką. Nepamirštama įdėti visokių liejikų bei audėjų ir net visą „V.Navicko tinkuotojų brigadą“. Juk tai irgi reprezentuoja miestą. Laisvės alėja dar važinėja automobiliai, o Vilniaus gatve – ir troleibusai. Kauno pilis dar panaši į aplūžusį mūrinį kubilą, o Sobore dar Vitražo ir skulptūros galerija. Viskas dar labai kitaip.

Keli nebeegzistuojantys restoranai ir kavinės, iš kurių didžiausią įspūdį daro nuostabaus interjero vaikų kavinė „Pasaka“. Poezijos pavasaris dar vyksta Lakštingalų slėnyje, tuomet sutraukdavusiame minių minias. Nuotraukoje įtartinai blaivus Paulius Širvys neša laureato deglą. Ąžuolų vainikas, tiesa, mažesnis nei dabar pinami, gal per tiek laiko ir ąžuolai paaugo. Taigi neideologizuotoji albumo dalis, nepaisant klaikios spaudos kokybės, turi ir meninės, ir ikonografinės vertės.

Ypač kanoniniai didžiųjų kauniečių portretai. Dar tebegyvi Kazys Šimonis, Paulius Galaunė, Valerija Čiurlionytė. Kuprevičiai čia dar abu, Antiniai irgi. Norvaišos dar jauni ir tebešoka. Tarp charakteringų aštuntojo dešimtmečio lėlių rymo susimąstęs Stasys Ratkevičius. Įdomu, kiek metų dabar porai, nufotografuotai besituokiant Kauno rotušėje? Netoli šešiasdešimties? Įdomu, kuo kiekvienas jų tapo ir kaip gyveno.

Nemažai nuotraukų čia darytos meistro ranka, tai juntama, autorius ir dabar jas gali dėti į savo albumus. Bet miestas pasikeitęs veik neatpažįstamai. Tik žiemos meto nuotraukose jis beveik toks pats, kaip dabar, žiema kažkaip įstengia suvienodinti laiko ženklus, užkloti juos savo paklodėm.

Užvertus albumą pagalvojau, kokia nuotrauka įstrigo labiausiai. Pirmoji atėjo į galvą „Pakopų ritmas“. Dvi damos, kopiančios į viršų nesibaigiančiais laiptais. Ką gi, tai ir mūsų gyvenimo, ir mūsų miesto raidos metafora.