Šiandien, ko gero, jau nedaug kas prisimena, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvai daugelyje sričių reikėjo Vakarų ekspertų patarimų ir patirties. Dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po nepriklausomybės atkūrimo, ne vienas lietuvis konsultuoja Ukrainos valdžią, šios valstybės įmones, verslininkus, mokslo įstaigas. Bet ar tų lietuvių, kurie jau ne vienerius metus dirba Ukrainai reikia pačiai Lietuvai? Kodėl ne vienas patyręs specialistas, užuot dirbęs tėvynei, savo patirtimi dalijasi svetur?

Su LRT.lt bendravę įvairių sričių specialistai ir politikai vienu balsu sakė, jog Ukraina išskėstomis rankomis priima ir savo noru atvykstančius, ir Europos Sąjungos (ES) deleguojamus Lietuvos atstovus konsultuoti valstybės institucijas ar dirbti su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Kas išveja lietuvius – o galbūt traukia į karo sukrėstą Ukrainą? Siekiai pasidalinti sukaupta profesine ar politine patirtimi, postai, noras užsidirbti? O gal – galimybių savo patirčiai pritaikyti nebuvimas Lietuvoje?

„Bendra istorija, kuri prasidėjo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, ukrainiečių sąmonėje yra įsitvirtinusi kaip pozityvi nuostata. Juk lietuviai Ukrainoje buvo tie, kas padarė viską, kad bendros valstybės laikais įvyktų daug pozityvių civilizacinių lūžių. Ir dabar, kai ukrainiečiai ėmė siekti narystės ES ir NATO, lietuviai buvo vieni pirmųjų draugų, kurie labai energingai bei dalykiškai padėjo ir tebepadeda“, – teigė buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje, šioje šalyje dažnai besilankantis premjero visuomeninis patarėjas užsienio politikos klausimais Petras Vaitiekūnas.

Pasiima paramos tiek, kiek sugeba

Pasak P. Vaitiekūno, lenkų specialistų ir ekspertų, talkinančių Ukrainai, šiuo metu – kur kas daugiau nei lietuvių, tačiau įvairiose valdžios institucijose ir vyriausybėje mūsų tautiečių dirba daugiau nei dešimt.

„Ukraina ir Lietuvos, ir kitų šalių specialistų pagalbos pasiima tiek, kiek sugeba. Bet lietuvių pagalba šioje šalyje pirmiausia skirta Lietuvos interesams patenkinti. Iki karinio konflikto su Rusija Ukrainoje lietuvių verslininkų buvo tikrai nemažai. Tačiau svarbiausia, kad, prasidėjus kariniams veiksmams, Lietuva stojo į Ukrainos pusę. Sykiu mes stojome ginti ir savo šalies interesų – kad prezidentas Vladimiras Putinas neateitų žudyti mūsų vaikų ir griauti mūsų namų“, – įsitikinęs P. Vaitiekūnas.

Diplomatas teigė, kad ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir vyriausybė deda visas pastangas, kad Ukraina judėtų ES ir NATO narystės link, nors ukrainiečių nuotaikos šiais klausimais – įvairios: juntamas nepasitenkinimas būtinų reformų sparta, jų rezultatais.

„Bet aš, ramindamas ukrainiečius, visada prisimenu, kad ir pačios pirmosios Lietuvos vyriausybės po nepriklausomybės atkūrimo jokių stebuklų nesukūrė. Tik kai pradėjome reformas savo šalyje, mūsų kantrybės resursai dar buvo kur kas didesni, o ukrainiečiai po nepriklausomybės atkūrimo, praėjus dviem dešimtmečiams, vėl pradeda viską iš naujo. O bet kurioms reformoms reikia laiko ir strateginės kantrybės“, – kalbėjo P. Vaitiekūnas.

Iš Briuselio – į Ukrainą, bet ne į Lietuvą

Buvęs Lietuvos finansų ministras ir Europos Komisijos komisaras Algirdas Šemeta, 2014 m. baigęs savo kadenciją Briuselyje, tolesnę savo karjerą nutarė tęsti ne Lietuvoje, o Ukrainoje, ir tų pačių metų gruodį Kijeve pradėjo vadovauti Verslo ombudsmeno tarnybai (OVT), kuri buvo įkurta Ukrainos vyriausybės bei tarptautinių finansinių organizacijų pastangomis.

„Maniau ir manau, kad Ukrainoje šiuo metu vyksta tai, nuo ko priklausys visos Europos, Lietuvos ir, ko gero, viso pasaulio ateitis. Todėl man norėjosi prisidėti prie tų reformų, kurios šiandien vyksta Ukrainoje. Pasitaikius progai čia padirbėti, apsisprendžiau išvykti“, – sakė A. Šemeta, paklaustas, kodėl, baigęs eurokomisaro kadenciją, nesugrįžo į Lietuvą.

Jis pasidžiaugė, kad per trumpą laiką pavyko sukurti aktyviai dirbančią OVT, kuri vos per keturis savo veiklos mėnesius iš Ukrainos verslininkų jau gavo beveik keturis šimtus skundų. Juos išnagrinėti teks nedideliam penkiolikos žmonių tarnybos kolektyvui.

„Smagu, kad penkiasdešimt bylų pavyko išnagrinėti, ir padėjome Ukrainos verslininkams tiesiogiai susigrąžinti apie 135 mln. grivinų. Tai – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimas, finansinių sankcijų, baudų, muitinės sprendimų sulaikyti krovinius ar baudžiamųjų bylų panaikinimas“, – vardijo savo vadovaujamos tarnybos nuveiktus darbus A. Šemeta.

Tačiau didžiausias OVT pasiekimas, pasak jo, tas, kad Ukrainos verslininkai žino, jog turi užnugarį ir kur kreiptis, kai su jais nesiskaitoma.

Reformos realiai nevyko

Vardindamas problemas, kurios Ukrainą atvedė prie sudėtingos ūkio situacijos ir visuomenės nepasitenkinimo, A. Šemeta pirmiausia atkreipė dėmesį, jog per pastaruosius dvidešimt penkerius metus būtinos reformos realiai nevyko: „Privatizavimas vyko taip, kad iš esmės didžiąją turto dalį savo rankose sukaupė oligarchai. Be to, iki šiol neišnaikinta daug sovietmečio gyvenimo reliktų, kurių Lietuvoje mes jau net nebeprisimename. Ukrainos valstybės tarnybos veikia labai neefektyviai, tarnautojai netarnauja žmonėms, jaučiasi visagaliais viršininkais ir, kai tik atsiranda galimybė „padėti“ savo svarų parašą, nepraleidžia progos prievartauti kyšius. Jų dydis priklauso nuo srities. Neseniai Charkove buvo sulaikyti keli prokurorai, kurie iš verslininkų prievartavo kyšius – už kiekvieną traukiniais gabenamą konteinerį po 5 tūkst. JAV dolerių. O konteinerių pervežama tūkstančiais.“

Labiausiai OVT Ukrainos verslininkai šiuo metu skundžiasi dėl jiems pagal galiojančius įstatymus negrąžinamo pridėtinės vertės mokesčio. Dėl to jau yra įsigaliojusi nerašyta taisyklė, kad, jeigu verslininkai jiems priklausančio grąžintino mokesčio visos sumos 30 proc. atiduoda tiems, nuo kurių priklauso grąžinimas, tai 70 proc. susigrąžina.

Kartais sveiku protu nesuvokiamos biurokratijos taisyklės arba apskritai jų nebuvimas, pasak A. Šemetos, taip pat pančioja verslininkus. Tie, kas prekiauja žalia mėsa, norėdami padidinti jos kainą, privalo gauti leidimą iš Kainų kontrolės komisijos, tačiau nėra jokių taisyklių, kaip tą leidimą gauti. Esant tokiai situacijai, gali padėti tik „susitarimas“, už kurį verslininkams privalu „atsidėkoti“.

Yra ko pasimokyti ir Lietuvai

„Ukrainos valdžia šiuo metu susiduria su tokiu dideliu kiekiu reformuotinų sričių, kad tiesiog sunku suspėti viską aprėpti, o žmonių lūkesčiai dideli – visi galvoja, kad daug kas greitai pasikeis ir, žinoma, nusivilia, kai mato, jog reformos stringa. Nors per pakankamai trumpą laiką Ukrainos valdžia kai kuriose srityse nuveikė tiek, kad galėtų net pasimokyti ir Lietuvą: atverti visi duomenų registrai, panaikinta daugybė licencijų, priimtas ilgai lauktas Viešųjų pirkimų įstatymas ir pradeda sėkmingai veikti“, – dalijosi savo įžvalgomis Ukrainoje A. Šemeta.

Nors, pasak jo, dažniausiai įvairiuose pašnekesiuose yra girdimas žodis „korupcija“, šiuo metu daugelis ukrainiečių tikisi lūžio ir šioje srityje: iki naujųjų metų turėtų pradėti veikti naujos antikorupcijos institucijos – nacionalinis antikorupcijos biuras, korupcijos prevencijos agentūra, antikorupcijos prokuroras. Pastaroji institucija prižiūrės antikorupcijos bylas.

Jau daug iečių Ukrainoje sulaužyta sprendžiant, kas taps antikorupcijos prokuroru, nes jis tirs itin aukštų valdžios pareigūnų korupciją. Kol kas neaišku, kas užims šį svarbų ir bauginantį iš korupcijos gyvenančius valdininkus postą.

Apsaugos lietuvis kol kas neturi

A.Šemetos vadovaujama tarnyba taip pat priskirtina prie tų institucijų, kurios iš seno raugo valdininkų ir oligarchų išgirsta riebių keiksmažodžių. Paklaustas, ar nesusilaukė ir grasinimų, jis šyptelėjo: „Kai pristatinėjau tarnybos veiklos ataskaitą Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko atstovams, pirmiausia buvau paklaustas, kiek turiu apsaugos. Bet kol kas mūsų biudžete lėšų apsaugai nenumatyta.“

Paklaustas, kodėl vis dėlto iš Briuselio nesugrįžo į Lietuvą ir savo sukauptos patirties neatiduoda savo šaliai, A. Šemeta teigė esąs įsitikinęs, jog Ukraina yra ta šalis, nuo kurios reformų daug kas priklausys ir Lietuvoje: „Todėl labai gerai, kad lietuviai važiuoja padėti ukrainiečiams. Kai pavažinėjau po Ukrainą ir pabuvojau vos trijų kilometrų atstumu nuo sugriauto Donecko oro uosto, supratau, kad mano sprendimas padirbėti Ukrainoje – visiškai teisingas“.

Lietuvio ledlaužis veržiasi per storą ledą

Aukščiausią ekonomikos ministro postą Ukrainos valdžia patikėjo Aivarui Abromavičiui, kuris užsibrėžęs iš esmės pertvarkyti šios šalies ūkį. Todėl su savo komanda dirba net sekmadieniais. Praėjusį sekmadienį irgi dirbo, bet rado laiko pabendrauti su LRT.lt.

„Subūręs savo komandą ir ruošdamas veiklos programą 2015 m., norėjau ją pavadinti „Ledlaužis“, bet aštuoniolika vyriausybės narių mane perkalbėjo, ir man teko sutikti, kad Ukrainos visuomenė dar nepasiruošusi tokiems ambicingiems pavadinimams. Tuomet pasakiau, kad, jei nepasiruošusi tokiems radikaliems pavadinimams, tai gal ir radikalių reformų nenori?“ – juokaudamas prisiminė savo darbo Ukrainos vyriausybėje pradžią parėjusių metų gruodį A. Abromavičius.

Tačiau, nepraėjus nė metams, jis įrodė, kad ir per tokį trumpą laiką jo ledlaužiui pavyko išstumdyti nemenką Ukrainos gyvenimo įšalo plotą: visi viešieji pirkimai – 13,5 mlrd. JAV dolerių vertės – iki metų pabaigos bus vykdomi elektroniniu būdu, o tai padės sutaupyti apie 2 mlrd. JAV dolerių; panaikinta 40 proc. galiojusių licencijų ir leidimų verslui; supaprastinta veikla šalies uostuose, leisianti sutaupyti 8 mlrd. grivinų; įvykdyta reforma kelių policijoje.

„Tačiau tai – ne patys rimčiausi mūsų pasiekimai. Aš, kaip naftos pardavimo komisijos pirmininkas, pasiekiau, kad oligarchams būtų panaikinta naftai taikoma 15 proc. nuolaida. Jie nusipirkdavo su tokia nuolaida valstybinės naftos ir ją sunaudodavo savo naftos perdirbimo gamyklose. Taip jie neteko nuo 100 iki 200 mln. JAV dolerių per metus.

Du mėnesius iš viso nepirko naftos, bet pagaliau suprato, kad elgėsi neteisingai. Uždarėme ir keturiolika metų veikusią įmonę, kuri rinko pasienyje atliekas ir neva jas perdirbinėjo, o iš tikrųjų tuos pinigus panaudodavo politinių partijų finansavimui. Sunkiausia šiuo metu sekasi valstybinių įmonių pertvarka. Jas būtina privatizuoti. Tačiau nenorėtume, kad pusvelčiui supirktų vietiniai oligarchai, todėl būtina rasti rimtus užsienio investuotojus“, – pasakojo apie savo veiklą A. Abromavičius.

Ministrui jau skirta apsauga

A. Šemeta kol kas apseina be apsaugos, bet A. Abromavičių ir jo šeimą pasikeisdami saugo aštuoni profesionalūs apsaugininkai.

„Apsaugos reikia dėl visa ko, nors manau, kad man niekas negresia, išskyrus tai, kad kokie nors nusamdyti chuliganai galėtų trenkti buteliu per galvą arba šiaip sugadinti nuotaiką. Bet geriau jiems tokių galimybių nesuteikti“, – prisipažino A. Abromavičius.

Vertindamas kalbas, jog netrukus gali atsistatydinti Ukrainos vyriausybė, vadovaujama Arsenijaus Jaceniuko, lietuvis pastebėjo, kad apie ministrų kabineto griūtį diskusijos Ukrainoje kyla kelis kartus per mėnesį.

„Žmonės, turintys mažas pajamas, nepatenkinti, kad gyvenimas negerėja taip greitai, kaip jiems norėtųsi. Tačiau panašūs procesai būdingi visai centrinei Europai ir posovietinėms šalims, todėl, mano galva, nereikia nebijoti radikalių pasikeitimų“, – įsitikinęs A. Abromavičius.

Dovanos oranžinių dviračių idėją

Tris kartus buvęs Vilniaus meru Artūras Zuokas Ukrainoje dirba nuo šių metų birželio. Jis konsultuoja Dnepropetrovsko ir Kijevo savivaldybes, kaip reikėtų reformuoti miestų ūkį ir infrastruktūrą.

„Dirbu kaip konsultantas ir ekspertas. Gaunu tam tikrą temą, pavyzdžiui, miestų transporto, išanalizuoju esamą situaciją ir pateikiu siūlymus, kuriu strategiją, ką ir kaip reikėtų pertvarkyti. Beveik visų miestų – Kijevo ar Vilniaus – problemos panašios. Tik, jei Vilnius reformų kelyje jau įveikęs daugybę problemų, tai Ukrainos miestai šiuo metu dar tik pradeda savo reformas. Todėl mūsų sostinės patirtis labai praverčia“, – pasakojo apie savo veiklą Ukrainoje A. Zuokas. Jį pasikvietė kelios nevyriausybinės organizacijos.

Šiuo metu buvęs meras gilinasi, kaip pertvarkyti Dnepropetrovsko viešąjį transportą ir bando pritaikyti tas naujoves, kurios jau prigijo Vilniuje – vieningą transporto bilietą, vieningą transporto sistemą, transporto parko atnaujinimą. Be to, A. Zuokas ukrainiečius bandys įtinkinti, jog būtų naudinga miestuose įdiegti ir dviračių mainų sistemą bei viešojo transporto priemonėms specialias A juostas gatvėse.

„Neseniai Kijeve dalyvavau diskusijoje apie bendrąjį miesto planą. Man sunku buvo patikėti, kad Ukrainos sostinės planas, galiojantis nuo 2002 m., keičiamas pagal poreikius ir susitarimus, už kurių, žinoma, slypi didžiulė korupcija. Todėl, jei vieną dieną Kijeve buvo parkas, tai jau kitą dieną jame gali pradėti augti gyvenamieji namai“, – stebėjosi A. Zuokas.

Nors Ukrainos senosios kartos valdininkus erzina revoliucingos reformos, tačiau buvęs Vilniaus vadovas sako pastebėjęs, jog daugelis naujų žmonių pritaria permainoms: „Tik gaila, kad dabartinis Kijevo meras Vitalijus Kličko taip ir nesugebėjo įgyvendinti tų reformų, apie kurias kalbėjo per rinkimus. Nieko keista – jam, kaip buvusiam sportininkui, tiesiog stinga patirties.“

Žada netrukus sugrįžti namo

A.Zuoko susitarimai talkinti Ukrainos savivaldos atstovams galioja iki šių metų lapkričio pradžios. Bet keli universitetai jau yra jį pakvietę dėstytojauti, jis taip pat teigia sulaukęs pasiūlymo nuolat dirbti savivaldybėse.

„Vis dėlto neketinu kraustytis gyventi į Ukrainą ilgam. Planuoju kitais metais dalyvauti Seimo rinkimuose, todėl netrukus sugrįšiu į Vilnių. Man, žinoma, gaila, kad dabartinei miesto valdžiai nereikia mano patirties. Bet, būdamas Ukrainoje ir lygindamas tenykštes problemas su tuo, kas nuveikta mūsų sostinėje, akivaizdžiai supratau, jog padaryta jau tikrai labai daug“, – neslėpė pasididžiavimo Vilniumi buvęs meras.