Bajoraitė ir kariškiai

Fotografijos fone – tipiškas Palangos namas, prie kurio stovi trys kariškiai, vilkintys Lenkijos kariuomenės uniformas, ir maža mergaitė puošniais kailinukais, rankas besišildanti movoje.

Tai Ziazia – taip save maža būdama vadino dabar garbaus amžiaus klaipėdietė Irena Volskytė.

Ji – viena tų retų to laikotarpio liudininkų, kai 1939 metų rudenį Lietuvos pajūryje buvo apgyvendinti nacių sutriuškintos lenkų kariuomenės internuoti kariškiai.

"Mūsų šeima tada gyveno Palangoje, namą nuomojome J.Simpsono gatvėje pas profesoriaus V.Jurgučio tėvus. Mano tėvelis Stanislovas Volskis buvo Kurhauzo administratorius. Jis artimai bičiuliavosi su grafu Alfredu Tiškevičiumi (1913–2008), kuris buvo ir mano krikštatėvis. Taigi buvau dar labai maža, kai Palangoje apsigyveno lenkų kariškiai, tėvas juos kviesdavo pas mus į svečius, bendravo, nes pats buvo lenkas iš Liublino, o mama taip pat lenkų kilmės, iš senos netoli Panevėžio gyvenusių bajorų Švoinickių giminės", – pasakojo I.Volskytė.

Tuo metu Irenai dar nebuvo septynerių, tačiau ji puikiai pamena tas kariškių viešnages. Ji teigė, kad jie buvo labai inteligentiški karininkai ir jai, vaikui, neatrodė labai prislėgti, nors, kaip paaiškėjo, išgyventi teko daug kančių.

"Pamenu, tada nebuvo galima kirsti eglučių Kalėdoms, tai jie prie medinio stiebo, pragręžę skylutes, pritvirtino eglišakes ir pagamino nuostabią šventinę eglutę. Mane jie vadino savo pulkininku, jie man padovanojo du nedidelius dailius albumus, kur įrašė savo palinkėjimus. Juos saugau iki šiol. Pamenu ir jų vardus – Janekas, Józefas bei Michałas. Paskui jie išvyko. Karas prasidėjo ir pas mus. Vėliau jau, kai sužinojome apie Katynės tragediją, pavyko išsiaiškinti, kad mūsų šitie bičiuliai į tą mėsmalę nepateko", – teigė I.Volskytė.

Priešai parodė kilnumą

Šiandien nedaug prisimenama, kad 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva priglaudė ir 9 mėnesius globojo 12,5 tūkst. lig tol buvusių atšiauriausių savo priešininkų – lenkų.

Tarpukariu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo patys prasčiausi. Ypač lenkams atplėšus Vilnių ir gerą gabalą Lietuvos žemių – abi valstybės tapo oficialiomis priešėmis.

Tačiau tai tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai Lietuvą užplūdo lenkų pabėgėliai.

Tai unikalus atvejis istorijoje, kai lig tol žmonės niekinę kitus, bėgo pas paniekintuosius, kad išsigelbėtų.

Kai pažeminti Versalio sutarties sąlygų vokiečiai neteko Dancigo uosto ir nemenkas lopas žemėlapyje bei realybėje staiga tapo Lenkijos koridoriumi, lenkai atsiėmė su kaupu 1939 m. rugsėjo 1-ąją, vokiečių kariuomenei įsiveržus į šalį.

Naciai parklupdė Lenkiją per kelias savaites, maža to, rugsėjo 17-ąją dalį rytinių žemių užgrobė dar ir sovietai.

Padėtis tapo nepavydėtina. Kaip tik tuo metu į konfliktą naciai mėgino įtraukti ir Lietuvą, primygtinai siūlydami iš lenkų atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui geopolitinė logika tarsi diktavo: Lietuvai susidarė puikios sąlygos atkeršyti už Vilniaus užgrobimą.

Vis dėlto pačią pirmą karo dieną Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad bus neutrali šiame kaimynų kare. Nors iki pat rugsėjo 16-osios Vokietijos vyriausybė įvairiais kanalais siūlė Lietuvai su jų pagalba atsiimti Vilnių.

Tačiau Lietuva parodė neįtikėtiną kilnumą.

Pagarba ir dėkingumas

Lenkų istorikas Piotras Łossowskis rašė: "Neutrali Lietuvos laikysena 1939 metais lenkų–vokiečių kare ir su tuo susijęs prieglobsčio suteikimas lenkų civiliams ir kariškiams buvo reikšmingas epizodas lenkų–lietuvių santykiuose. Ir tuolaikinė Lietuvos laikysena liks visiems laikams kaimyninio padorumo bei lojalumo pavyzdžiu."

Pirmieji lenkų kariai Lietuvos–Lenkijos demarkacijos liniją perėjo 1939 m. rugsėjo 18 d. 12 val. prie Vievio. Tai buvo karininkai ir būrelis karių, kitą dieną buvo internuota net keli tūkstančiai.

Iš vieno lenkų kariškio laiško žmonai: "Dabar papasakosiu tau apie žmogiškąjį gerumą. Galbūt tai ir keistai atrodo dabartiniais laikais, kai lig šiol nematytas karas išlaisvino žemiausius instinktus, užsimaniau tau papasakoti apie žmonių dorumą. Lietuviai į mus žiūri akylai, bet be jokios pašaipos ar paniekos, nes gerai supranta, ką reiškia kariui atiduoti ginklą ir eiti bastytis svetur. Pirmiausia Lietuvos žemėje man pasiūlė vandens gertuvę, o gyventojų vaišingumas mus lydėjo iki pat stovyklos. Jie tai darė ne dėl to, kad mus lenkus labai mylėtų, o todėl, kad mes esame žmonės, kurie neteko ne tik savo tėvynės, bet ir paprasto juodos duonos kąsnio ir dėl to tai mano akyse turėjo dar didesnę vertę."

Per kelias savaites tėvynės netekusius lenkus Lietuva maitino ir globojo 9 mėnesius. Vienam internuotam lenkų karininkui per mėnesį išlaikyti Lietuvos vyriausybė skyrė 4 litus 85 ct, kareiviui – 4 litus, lygiai tiek, kiek ir lietuvių kariškiams.

Per mėnesį Lietuvai lenkų išlaikymas kainavo daugiau nei 1,5 mln. litų. Lietuva iš kitur jų išlaikymui pinigų negavo.

Garbė – svarbesnė už gyvybę

Internuojant lenkų kariškius ne viskas vyko sklandžiai, pasienyje būta įvairių incidentų. Ne visi lenkai sutikdavo nusiginkluoti ir grįždavo atgal. Kai kurie karininkai nesutikdavo atiduoti ginklų žemesnio rango karininkams nei jie patys.

Tačiau būdavo atvejų, kai ypač kavaleristai sieną perjodavo tvarkinga rikiuote, atiduodavo paskutinę pagarbą savo vadams, po to ginklus ir arklius perduodavo Lietuvos kariams.

Vien rugsėjo 26-ąją Lietuva priėmė 2 487 lenkų karininkus, 9 405 kareivius, pusę tūkstančio eilinių policininkų ir pustrečio šimto civilių. Visi jie buvo kilę iš Vilniaus krašto ir iš tų Lenkijos dalių, kurias okupavo sovietai ar vokiečiai.

Tomis pirmomis karo savaitėmis vyko ir įvairių dramų, kai ne kiekvienas lenkas ryždavosi pagalbos ieškoti Lietuvoje.

Lietuvių kariai prie sienos matė ir ne vieną tragediją, kai ypač jaunesni lenkų karininkai, užuot atidavę ginklą, paleisdavo sau kulką į smilkinį. Toks 19 metų lenkiškos propagandos, niekinančios lietuvius, rezultatas.

Tarp internuotųjų buvo labai aukštų karininkų – brigados generolas, generalinio štabo pulkininkas, daugybė pulkininkų ir kitų žemesnio rango kariškių.

Jie buvo nuginkluojami, apgyvendinami stovyklose, kur turėjo būti laikomi iki karo pabaigos. Iš jų paimti ginklai, šaudmenys, arkliai, vežimai, žemėlapiai, šalmai, trimitai, švilpukai ir dirbtuvių įrankiai.

Pagal tarptautines sutartis jiems buvo paliekami drabužiai, laipsnių ženklai, ordinai, pinigai, brangenybės, asmeniniai daiktai, išskyrus ginklus.

Iš viso Lietuvoje internuotų lenkų paimtas turtas (ginklai, arkliai, autovežimai ir keli garlaiviai) įvertintas 2 mln. litų.

Beje, ginklai buvo sukrauti į karinius sandėlius, kurie 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą atiteko Raudonajai armijai.

Laikėsi tarptautinių konvencijų

Su internuotaisiais buvo elgiamasi, kaip numatyta Hagos ir Ženevos konvencijose. Lenkai stovyklose gaudavo spaudos, veikė radijo imtuvai, jie turėjo biblioteką, galėjo susitikti su giminėmis, rašyti laiškus.

Vien per du mėnesius iš stovyklų buvo išsiųsta daugiau nei 20 tūkst. laiškų.

1939 m. spalį į Lietuvą net du kartus buvo atvykęs Raudonojo Kryžiaus tarptautinės sąjungos generalinis sekretorius, jis buvo patenkintas rasta tvarka.

1940 m. vasario 29 d. Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas Povilas Gaučys komandiruotas į Suvalkų Kalvariją rašė: "Arčiau pažiūrėjus į internuotųjų karininkų gyvenimą Suvalkų Kalvarijoje, atrodo lyg jie būtų bepročiai ar vaikai. Nieko neveikdami jie laiką leidžia ginčydamiesi, ką karui pasibaigus reikės daryti su Lietuva. Vieni siūlo Lietuvą prijungti prie Lenkijos, kiti – liberalesni mano, kad Lietuvai reikia duoti autonomiją, paliekant ją Lenkijos ribose."

Beje, į Lietuvą buvo internuota ir iki karo pradžios prieš mūsų šalį aktyviai veikusių ir žiauriu elgesiu su Vilniaus krašto lietuviais pagarsėjusių pareigūnų. Tokių buvo 60.

Gana aktyviai senu papratimu antilietuvišką propagandą vykdė ir internuotieji karo kapelionai, kurių čia buvo 20. Tačiau esą tai buvo dažniau išimtis nei taisyklė.

Palanga: strateginis pasirinkimas

Iš viso Lietuvoje buvo įsteigtos keturios internuotų lenkų kariškių stovyklos. Trečioji buvo įkurta Palangoje. Pirmieji internuotieji į šią stovyklą atvyko 1939 m. spalio 29-ąją.

Palangoje stovykla buvo viena didžiausių, čia gyveno per 4 tūkst. lenkų. Ją sudarė 29 korpusai.

Nors pradžioje trečioji internuotųjų stovykla buvo Raudonėje (Jurbarko rajone), vėlyvą 1939 m. rudenį ją perkėlė į Palangą.

Šiaulių universiteto Mokslo instituto Humanitarikos tyrimų centro vadovas, istorikas Simonas Strelcovas, tyrinėjęs Lietuvoje internuotųjų lenkų temą, pastebėjo, kad tai įvyko kaip tik tuo metu, kai prasidėjo sovietų–suomių Žiemos karas.

"Paprastai ir plyta atsitiktinai nekrenta ant galvos. Daryčiau prielaidą, kad kažkas Kaune turbūt sugalvojo planą, kurio pavadinimas neviešintas, kad internuotuosius perkeltų į Palangą, į pasienį, šalia jūros, kur netoli yra neutrali Švedija arba su sovietais kariaujanti Suomija, kur, jeigu kas, galėtų tie patys lenkai savarankiškai pasitraukti. Tokia mano teorija, nors to patvirtinančių dokumentų neturiu, bet, kai baigėsi Žiemos karas, Palangos stovyklą staiga perkėlė į Kalvariją", – teigė S.Strelcovas.

Gyvenimas – tarsi sanatorijoje

Istoriko teigimu, dauguma lenkų Palangoje gyveno vietos gyventojų vasarnamiuose. Praustis eidavo į mokyklą. Po to buvo atvežtos dar dvi kariškos lauko pirtys.

"Iš tų atsiminimų, kurie publikuoti po 1990-ųjų, matyti, kad palangiškiai juos priėmė draugiškai, juolab ten gyveno keliolika lenkiškos kultūros šeimų. Dalis internuotųjų dažnai pas juos lankydavosi. Ir tie internuotieji ten gana neblogai leisdavo laiką, nes kai iš Palangos stovyklos juos perkėlė į Kalvariją, tai ją jie prilygino kalėjimui, o gyvenimą Palangoje vadino sanatorija", – pasakojo S.Strelcovas.

Pasak istoriko, Palangoje buvo ir "tautiškai susipratusių pareigūnų", kurie buvo labai nepatenkinti lenkų stovyklos atsiradimu, jiems nepatiko geri santykiai tarp vietinių ir internuotųjų karių, nes juose matė buvusios priešininkės – Lenkijos pavaldinius.

"Gal kam ir norėjosi "aštresnių kampų", bet didelei nuostabai vietos žmonių ir atvykusių lenkų santykiai buvo draugiški. Atsirado ir "moteriški reikalai", ne tik intymūs, bet vietos merginos sutikdavo nešioti lenkų korespondenciją, kartais po kelis šimtus vokų nešdavo į paštą. Vyko pamaldos lenkų kalba, jie leido savo vietinį laikraštį. Taip pat gaudavo spaudą, Lietuvoje leistą lenkų kalba. Palangoje nebuvo problemų klausytis ir užsienio radijo laidų. Čia daug kas priklausė nuo Palangos stovyklos komendanto, o jis buvo gana liberalus", – dėstė S.Strelcovas.

Palangoje lenkai turėjo ir savo kazino, kur lošdavo kortomis, kėgliais. Taip pat buvo sukūrę net savo chorą.

S.Strelcovas aptiko faktą, kad internuotųjų stovykloje lenkai mėgino pasigaminti medaus likerio – krupniko, tam naudojo medų ir denatūruotą spiritą.

Bėgliai iš laikino rojaus

Tačiau lenkų kariškiai mėgino ir iš čia bėgti. Už pagalbą internuotiesiems pabėgti arba jų slėpimą teismas gyventojus galėjo nubausti iki 4 metų paprasto arba sunkiųjų darbų kalėjimo.

Buvo netgi demaskuotas organizuotos pagalbos tinklas internuotiesiems. Birštone veikė siuvykla, kuri lenkų kariškiams siuvo civilius rūbus.

Buvo sulaikyta ir keletas pajūrio žvejų, kurie internuotuosius gabeno į Bornholmo salą. Per 9 mėnesius Lietuvoje iš stovyklų galėjo pabėgti 4 tūkst. lenkų.

"Šitie pabėgo nelegaliai, tačiau Lietuva iš internuotųjų stovyklų paleido dar apie 3 tūkst., kurie buvo pripažinti netinkami karinei tarnybai dėl įvairių priežasčių – vienam skaudėjo dantį, kitam – pilvą. Kitaip tariant, buvo stengiamasi dalį paleisti legaliai. Tačiau dalis jų bėgo ir mėgino pasitraukti į Vakarus per Švediją", – teigė S.Strelcovas.

Anot istoriko, šis Lietuvos vyriausybės kilnus pagalbos ženklas lenkams greitai buvo užgožtas kitų įvykių, kurie vyko po to. Laukė ilgi ir sunkūs karo metai.