„Ir man, ir kitiems Arūnas buvo savotiškas idealas. Manau, kad meilė žmonėms buvo jo pagrindinė vertybė šiame gyvenime. Dėl draugų jis galėjo daug ką paaukoti.“

Šiuos žodžius apie Afganistane žuvusį A.Jarmalavičių ištarė jo vaikystės draugas, taip pat kariškis Tomas Balkus. Dabar generolo Jono Žemaičio karo akademijoje tarnaujantis kapitonas balandžio pabaigoje su A.Jarmalavičiumi susitiko Afganistane.

T.Balkus su tarnybos draugais ruošėsi grįžti į Lietuvą, o A.Jarmalavičius ir kiti kariai atvyko jų pakeisti.

Iš širdies pasišnekėję vyrai nė nenujautė, kad tai paskutinis jų susitikimas.
Interviu dienraščiui T.Balkus apie žuvusį draugą vis kalba esamuoju laiku, lyg jis būtų gyvas. Ir nuolat pasitaiso: „Niekaip nepriprantu prie to, kad Arūno jau nebėra“.

- Kaip galėtumėte apibūdinti A.Jarmalavičių?

- Arūnas buvo mano vaikystės draugas. Mes pažįstami nuo mažens, nors jis už mane septyneriais metais vyresnis. Esu kilęs iš vieno Dzūkijos kaimo. Jame vos už poros namų nuo mūsiškio gyvena Arūno teta ir pusbroliai. Tad jis dažnai nuo vaikystės atvažiuodavo. 

Mums, mažiukams berniukams, Arūnas buvo tikras pavyzdys, nes buvo labai veiklus vaikinas. Jis užsiiminėjo kovine savigyna, tas mums buvo labai įdomu.

Dar Arūnas buvo ekvilibristu ir žonglieriumi Baltijos cirke. Pas mus į kaimą keletą kartų buvo atvažiavęs tas cirkas, tai buvo labai įdomu žiūrėti, kokius triukus išdarinėdavo Arūnas.

Pats jis buvo labai geras, šiltas, nuoširdus žmogus, labai vyriškas. Ir man, ir kitiems Arūnas buvo savotiškas idealas.

Manau, kad meilė žmonėms buvo jo pagrindinė vertybė šiame gyvenime. Dėl draugų jis galėjo daug ką paaukoti. Tai, kad jis pasuko į kariuomenę, iš dalies paskatino ir mane pasielgti lygiai taip pat.

- Ar jums teko susitikti ir pabendrauti prieš jam išvykstant į misiją Afganistane?

- Mes kalbėjomės jau Afganistane. Balandžio pabaigoje jis su nauju karių būriu atvyko į Goro provinciją pakeisti mūsų misijos, tarnavusios pusę metų. Apie porą savaičių ten buvome visi kartu – ir atvykę kareiviai, ir išvykstantys. Tad turėjome pakankamai laiko pabendrauti, pasikalbėti, prisiminti senus gerus laikus. Pasikalbėjome apie šeimas, juk jo Lietuvoje liko laukti žmona ir du vaikai.

- Nebuvo nuojautos, kad daugiau jau niekada nebesusitiksite?

- Man tikrai nebuvo jokių slogių nuotaikų ar ypatingai baisių nuojautų. Buvo tiesiog labai gera, kad ten, taip toli nuo Lietuvos, sutikau savo vaikystės draugą, kuris irgi yra kariškis.

- Gal Arūnas buvo nepakankamai atsargus ir tai galėjo nulemti tragišką baigtį?

- Ne. Negalėčiau taip net pagalvoti, nes Arūnas buvo dvasiškai ir morališkai stabilus žmogus. Labai ramus ir nuoseklus visa savo elgsena ir gyvensena. Tikrai negalėtum pagalvoti, net įsivaizduoti, kad jis galėjo galvotrūkčia neatsargiai kur nors lėkti ar lįsti, kur nereikia.

Atvirkščiai – savo elgesiu jis visus ramindavo. Arūnas kažkaip neįsiveldavo į tas, žinote, paaugliškas istorijas. Buvo ramus kaip koks budistų vienuolis ar šventikas. Jis lankė kovinę savigyną ir mus pamokydavo įvairių pratimų, bet nuolat akcentuodavo, kad turi būti ginamasi, o ne puolama.

- Kiek žinome, jis buvo pašautas, kai stovėjo apsaugos bokštelyje. Argi bokštelis nėra pakankamai apsaugotas nuo šūvių?

- Apsaugos bokštelis yra stovyklos teritorijoje, todėl apsuptas apsaugine siena. Bet žmogus ten stovi už plastikinių langų.

- Peršaunamų?

- Kiek žinau, taip. Jie nėra apsaugoti. Galbūt dėl to atsitiktinė kulka ir „surado“ Arūną. Bet į visus tokius ir panašius klausimus turėtų atsakyti įvykio tyrimas, kuris dabar, kiek žinau, vyksta.

- Kaip jūs galėtumėte apibūdinti situaciją Afganistano Goro provincijoje. Ar jūsų tarnybos metu nepasitaikė kokių nors pavojingų nutikimų?

- Mano misijos laikotarpiu tikrai nebuvo jokių panašių atsitikimų, kad kas nors bėgtų, pultų stovyklą. Iš tikrųjų buvo ramu. Išvažiuodamas palikau Arūną ir kitus kolegas įsitikinęs, kad bus viskas gražu ir misija bus pakankamai rami.

Bet Afganistanas yra kupina iššūkių šalis. Ne visada gali nuspėti vietinių žmonių elgesį. Su mumis vietiniai elgėsi labai gražiai. Man teko dirbti su vietiniais žurnalistais. Jie nuolat mums reiškė pagarbą ir padėką už tai, ką ten darome.

Tyrimo metu paaiškės, kas paskatino pastaruosius neramumus ir kodėl jie buvo tokie aršūs. Viena iš versijų, kad riaušės kilo protestuojant prieš islamo išniekinimą, kai vienas sąjungininkų kareivis šaudė į Koraną. Ten žmonės tikrai labai atsidavę savo tikėjimui, jie yra jautrūs viskam, kas žemina islamą.

Galėjo būti, kad žmones skatino talibai, nuolat migruojantys iš vienos provincijos į kitą, arba vadinamieji „narkobaronai“, nes Afganistane prasideda narkotikų gabenimo sezonas. Viskas turi būti kruopščiai ištirta ir įvertinta, padarytos atitinkamos išvados.

Tačiau noriu dar kartą užtikrinti – su vietiniais žmonėmis, su vietine valdžia, mulomis, policijos pajėgomis užsimezgė labai gražus bendravimas. Jo tikrai neturėtų nutraukti net ir tokie tragiški įvykiai.

- Kaip manote, ar mūsų kariai sugebės įveikti kilusią santykių su vietiniais krizę?

- Tikiu, kad taip ir bus, nes mes ten atėjome ne su pykčiu. Mes atėjome padėti atstatyti provinciją. Atkreipkite dėmesį – tvarką prie mūsų stovyklos ketvirtadienį, be kita ko, įvedė ir vietinė policija. Tai parodo, kad jie yra mums draugiški ir su mumis bendradarbiauja.