Prie Kengyro memorialo pagerbtas šiame sukilime dalyvavusių lietuvių ir kitų tautybių politinių kalinių atminimas, pranešė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

„Apie ypatinguosius lagerius Kazachstano teritorijoje, kurių buvo keletas – Karlage, Steplage ir Pesčianlage, tikrai mažai kas žino. Ir apie patį Kengyro sukilimą Lietuvos visuomenė dar per mažai žino. Mūsų tikslas ir yra įamžinti tuos įvykius įvairiomis priemonėmis: paminklais, parodomis, konferencijomis, knygų leidimu“, – sakė Kengyro sukilimo pagerbimo ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys.

Jis pranešė, kad planuojama pradėti mokslinius ir archyvinius tyrimus – nustatyti kiek įmanoma daugiau Kazachstano ypatinguosiuose lageriuose kalėjusių lietuvių tapatybių.

Istorinių šaltinių duomenimis, Steplago lagerių komplekse kalėjo apie 3 tūkst. lietuvių.

Žeskasgane 1990 metais pastatytas pirmas kryžius, 2004 metais čia iškilo architektų Mykolo Kurtinaičio ir Algio Vyšniūno sukurtas jau rekonstruotas paminklas, papildant naujais užrašais ir elementais.

2019 metais minint 65 metų Kengyro sukilimo sukaktį ir ten žuvusius lietuvius, Žeskasgane, Karagandos srityje, atidengtas memorialinis paminklas. Šiemet, minint 70-ąsias Kengyro sukilimo metines, įgyvendinta ir Kengyro memorialo rekonstrukcija.

Kazachstano stepėse, viename iš ypatingųjų gulago (Sovietų Sąjungos priverčiamųjų darbų stovyklų sistemos) lagerių Nr. 4, Steplage, 1954 metais kalinta per 20 tūkst. politinių kalinių iš visos Sovietų Sąjungos. Daugumą – apie 9 tūkst. – kalinių sudarė ukrainiečiai ir lietuviai. Pastarųjų kalėjo apie 3 tūkstančius.

Jie kalinti labai griežtomis ir alinančiomis sąlygomis, statė Džezkazgano miestą, dirbo sunkius kalnakasybos darbus vario rūdos kasyklose, plytinėse.

Sukilimas prasidėjo 1954 metų gegužės 16 dieną, kai į Steplago Kengyro lagerio punktą atvežti kriminaliniai kaliniai išgriovė tvorą, skyrusią lagerio punktus, ir ėmė veržtis į moterų zoną. Paskui juos ginti moterų puolė politiniai kaliniai.

Sargybiniai pradėjo šaudyti į moterų zoną besiveržiančius kalinius, žuvo 18 kalinių, sužeista 70. Žuvo du lietuviai – Povilas Seikalis ir Kazimieras Šiugždinis.

Protestuodami prieš tokį elgesį kaliniai atsisakė išeiti į darbą ir pareikalavo komisijos iš Maskvos ištirti šaunamojo ginklo prieš kalinius panaudojimo atvejį.

Sukilimo komitetas pareikalavo panaikinti ypatingąjį lagerio režimą, ištirti neteisėtus šaunamojo ginklo panaudojimo prieš kalinius atvejus, sumažinti bausmę kaliniams, nuteistiesiems 25 metus lagerio, paleisti iš tremties jų šeimas, sutrumpinti darbo dieną iki 8 val., už darbą mokėti tokį patį atlyginimą kaip ir laisvai samdomiems darbuotojams, peržiūrėti užskaitų sistemą, apriboti lagerio administracijos galimybes skirti drausmines nuobaudas.

Iš Maskvos atvykusi komisija sutiko panaikinti ypatingąjį režimą, peržiūrėti užskaitų sistemą, sutrumpinti darbo dieną. Kalinių tai netenkino. Sukilimo komitetas organizavo lagerio valdymą ir pasiruošimą galimam puolimui, pradėti gaminti ginklai, sukonstruotas radijo mazgas, pasigamintas elektros generatorius.

42 dienas Kengyro kaliniai turėjo savivaldą, į lagerio teritoriją neįleido administracijos atstovų.

Solidarizuodamiesi su jais, birželio mėnesį streiką paskelbė kitas Steplago lagerio punktas – Džezkazgan-Rudnikas.

1954 metų naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją į Kengyro lagerio zoną įvažiavo penki tankai T-34, trys gaisrinės mašinos, įvesta 1600 karių, 98 tarnybiniai šunys. Sukilimas buvo numalšintas.

Oficialiais duomenimis, tuomet žuvo 37 kaliniai, vėliau dar devyni mirė nuo sužeidimų, sužeisti 106 žmonės. Žuvo lietuviai Balys Leipus, Stasys Daraškevičius, Kazys Rindeika, Vytautas Markevičius. Po tanko vikšrais papuolė Vlada Miliūtė, ją išgelbėjo lagerio daktarai.

Sukilimo komiteto nariai buvo areštuoti ir teisiami.

Anot istorikų, šis sukilimas sudrebino gulago sistemą iš pamatų. Po sukilimo panaikinti ypatingieji lageriai, sušvelnintas kalinimo režimas, pagerintos darbo ir kalinimo sąlygos. Taip pat imta peržiūrėti politinių kalinių bylas.

1956 metais pradėta masiškai paleisti politinius kalinius iš lagerio.