Apie besikeičiančias laidotuvių tradicijas pasakojo UAB „Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Daug kas sako, kad artimojo palydėjimas amžinybėn nėra pigus. Ar kainos kilo pastaruoju metu, gal dar kils?
– Pastaruoju metu kainos nekilo, bet palietė bendri rinkos pokyčiai: minimalaus atlyginimo kėlimas, žaliavų bei medžiagų brangimas, darbuotojų atranka ir paieška. Visi šie dalykai lemia, kad kainos augo.
– Laidojant, pavyzdžiui, namie ar centre, kainos skiriasi? Ar čia kaip su nekilnojamuoju turtu – kuo arčiau centro, tuo brangiau?
– Vilniuje situacija tokia, kad dabar yra likusios vienintelės veikiančios miesto kapinės. Į jas visi gali patekti, bet kartais žmonės ieško kitų kapinių – tų, kuriose įpratę lankyti artimuosius. Kapaviečių kaina priklauso nuo įrengimo: vienos turi sutvarkytą gerbuvį, takelį, išklotą trinkelėmis.
– Kiek tai gali kainuoti?
– Kainos priklauso nuo kapavietės vietų skaičiaus – ar tai vienvietė, ar dvivietė, ar trivietė. Tiksliai negaliu pasakyti, bet nuo maždaug 200 iki 600 eurų.
– Kitos paslaugos, dėl kurių žmonės galvoja, kad galima pataupyti, – ar būna atvejų, kai artimieji nori, pavyzdžiui, patys iškasti duobę ar nešti karstą?
– Dėl duobių kasimo reikėtų atskirti karsto ir urnos duobes. Karsto duobių žmonės jau seniai – kokius dešimt metų – patys nekasa. Tai sudėtinga, gilu, didelė duobė, todėl samdo darbuotojus. Tačiau urnos duobes kartais kasa patys artimieji – jie žino kapavietę, suderina su kapinių administracija ir pasidaro patys.
– O su karsto nešimu? Kai kurie norėtų tai padaryti – paskutinė paslauga artimajam.
– Taip, yra tokių žmonių. Urną dažniausiai neša patys artimieji, bet su karstu yra kitaip – svoris, įgūdžiai, reikia eiti vienu ritmu, ta pačia koja. Todėl patariame vis dėlto pasitelkti profesionalius išlydėtojus, nes nešant didesnį svorį galima ir susižaloti, suklupti, pargriūti.
– O kaip su apranga? Ką renkasi žmonės savo artimiesiems?
– Dažniausiai žmonės renkasi klasikinius rūbus: vyrams – tamsius kostiumus, moterims – sukneles. Moterų asortimentas platesnis: daugiau spalvų, atspalvių, priedų – šaliai, pirštinaitės, kepuraitės.
– Ir jaunoms moterims taip pat?
– Su jaunomis moterimis būna kitaip – dažniausiai renkasi šviesesnes spalvas, šviesias sukneles. Kartais jauna moteris turėjo mėgstamą drabužį ar suknelę, kurią dėvėjo per svarbias gyvenimo akimirkas – gimtadienius, jubiliejus, šeimos šventes. Dažnai artimieji nori ją išlydėti dėvinčią tuos pačius drabužius.
– Sakėte, kad teko palaidoti jauną žmogų, dėvintį šortus?
– Taip, buvo toks atvejis. Viena šeima sakė, kad jų sūnus, 28 ar 29 metų vyras, visada dėvėjo lengvą, patogią aprangą – šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis. Jie norėjo, kad sūnus būtų pašarvotas būtent taip.
– Skirtingose kultūrose atsisveikinimo tradicijos labai skiriasi. Lietuvoje – tai liūdnas minėjimas. Ar kažkas keičiasi? Ar žmonės renkasi daugiau spalvų, muzikos?
– Taip, dabar vis dažniau žmonės pagalvoja apie savo išėjimo scenarijų, o artimieji tai įgyvendina pagal tai, kaip žmogus gyveno, kokios buvo jo vertybės. Populiaru rodyti skaidres su gyvenimo akimirkomis, įrašyti mėgstamą muziką, kad išlydėjimas būtų toks, kokio žmogus būtų norėjęs.
Naujausi komentarai