Varlės, rupūžės, tritonai jau atsibunda iš ilgai trukusio žiemos įmygio: ramybės būsenoje išbuvę nuo spalio mėnesio, jie iš karto pradeda keliauti  nerštaviečių link. Ką turime padaryti, kad keliaujantys varliagviai  nežūtų, - pasakoja gamtininkas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius.

Ką reikėtų žinoti apie varliagyvių migraciją?

Nors visi varliagyviai šaltakraujai, o jų veiklumas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, tačiau šiuo metu juos,  šokuojančius ar šliaužiančius, galime aptikti net ir pakankamai vėsiomis naktimis. Svarbu, kad būtų drėgna, o dar geriau – kad lynotų lietus, tvyrotų rūkas. Tokiu oru varliagyviai juda savo senųjų neršto vietų pusėn – toks tikslingumas yra labai svarbi, konservatyvi gyvūnų savybė. Jeigu ant kelių matome šokuojančias varles, rupūžes, šliaužiančius tritonus, galime būti tikri, kad  jų migracijos tomis pat vietomis vykdavo dar tada, kai žmonės nebuvo nutiesę kelių.

Kuo ypatingas šių gyvūnų neršto laikotarpis?

Varliagyvių nerštas – labai atsakingas laikas. Subrendusios, paprastai ne jaunesnės kaip 4 – 5 metų varlės naktimis, kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų, energingai šokuoja ir skuba. Jos pilnos ikrų, sunkios, joms būtina suspėti, kol vandens temperatūra yra tinkamiausia. Anksčiausiai neršti pradeda pievinės varlės, kurios susiporuoja jau keliaudamos į nerštavietes ir, esant apie 10 laipsnių temperatūrai, išneršia apie 1000 ikrelių. Po savaitės varlės palieka nerštavietes ir į jas sugrįžta tik kitą pavasarį.  Greitai į nerštavietes pradės keliauti smailasnukės  varlės, kurių patinėliai ilgai kvarks, pakeis spalvą (bus šviesiai  melsvi), o po to atkeliaus patelės ir prasidės nerštas. Paprastosios rupūžės taip pat keliauja labai anksti, anksti į neršto vietas iš žiemaviečių sausumoje šliaužia ir tritonai. 

Kokie pavojai tyko varliagyvių jų migracijos laikotarpiu?

Pavasarinės  migracijos jiems yra labai pavojingos. Daug keliaujančių varlių žūsta įkritusios į stačiakraštes duobes, kitas sumedžioja mangutai, lapės, ežiai. Begalės varliagyvių žūsta  deginamose pievose; joms mirtinai pavojingi net ir senose degiavietėse esantys pelenai, galintys neigiamai veikti jautrią gyvūno odą. Tačiau daugiausia varlių, rupūžių ir tritonų žūsta keliuose. Sunku suskaičiuoti tas netektis, tačiau  žinant, kad taip kryptingai keliauja neršti pribrendę varliagyviai, žala jų populiacijoms  padidėja daug kartų. Sunku reikalauti, kad vairuotojai (ypač naktį) apsaugotų važiuojamoje dalyje šokuojančias ar prigludusias ir prastai matomas varles. Joms padėti gali prie kelių statomos apsauginės užtvaros.

Kur ir kokias užtvaras reikėtų pastatyti?

Užtvara – apie 100 metrų ar ilgesnė polietileno juosta,  kuri ištempiama ir pritvirtinama prie kas 1,5 – 2 m įkaltų kuolelių. Juostos aukštis -  25 - 30 centimetrų. Jeigu greta yra pralaidos ar lietaus kanalizacijos tuneliai, migruojančius varliagyvius užtvaros pagalba galima nukreipti į juos. Jei jų nėra, kas keletą metrų reikia iškasti 20 cm gylio duobutes, į kurias įkris palei užtvarą šokuojančios varlės. Du kartus – ryte ir vakare reikia juos surinkti ir, pernešus į kitą kelio pusę, išleisti. Dar geriau – panešti tolėliau nuo kelio, kad gyvūnai jaustųsi saugūs. Varlių migracija trunka neilgai – apie 2 ar 3 savaites. Mokykloms, saugomų teritorijų darbuotojams ši apsaugos priemonė turėtų būti labiausiai priimtina. Ją įrengti gali ir bet kas, kam tik rūpi mūsų gamta.