Kelionė į snieguotą šiaurę tinklaraščio „Virtuvė N“ kūrėjai įsiminė kaip viena įspūdingiausių. Nikoleta su vyru Audriumi įsikūrė Laplandijos sostinėje Rovaniemyje, visai netoli Kalėdų Senelio namų, todėl galėjo su juo pabendrauti, dalyvavo labdaros akcijoje, iš pirmų lūpų išgirdo vietines legendas, maitino elniukus, kurių Laplandijoje gyvena daugiau nei žmonių.

– Kokias pramogas išbandėte Laplandijos sostinėje?

– Šventinę nuotaiką Rovaniemyje kuria pati gamta. Nors lankėmės vėlyvą rudenį, ten jau visa jėga šalčiu stūgavo arktinė žiema, o vieną iš viešnagės dienų turėjome progą patirti galingą sniego audrą – šėlstančią pūgą, apie kokias Lietuvoje jau esame primiršę.

Iš tiesų visa aplinka ten alsuoja Kalėdų dvasia: įspūdingi gamtos vaizdai, šviesų girliandos, galimybė pamaitinti elniukus ir unikali proga iš arti pamatyti „Coca-Cola“ Kalėdų karavano startą su Kalėdų Seneliu priešakyje.

– Ar Kalėdų Senelis turi laiko susitikti su svečiais per tą gausybę darbų, kurie užgriūva prieš svarbiausią metų šventę?

– Man net pačiai buvo netikėta, kad, esant dideliam lankytojų srautui, Kalėdų Senelis ne tik kiekvienam iš svečių paskiria bent keletą minučių, bet ir yra pasikaustęs žiniomis apie kiekvieną šalį. Senelis su mumis pasisveikino lietuviškai, taip pat aptarė ankstesnių metų Lietuvos didmiesčių Kalėdų eglučių puošybą. Jis net žinojo apie amžiną Kauno ir Vilniaus eglučių grožio konkursą. Beje, Kalėdų Senelis mums visiems perdavė nurodymą pagaliau baigti konkuruoti ir prisiminti, apie ką yra Kalėdos – bendrystę ir ramybę.

Kad pats Kalėdų Senelis turėtų pakankamai laiko bendrystei ir pokalbiams su svečiais, jį supa daugybė padėjėjų. Jo paštas bruzda nuo elfų pagalbininkų ir prieš susitikimą pasitinka asistentai, pirmiausia prašantys telefonus pasidėti į šalį, kad nebūtų trukdoma nei Seneliui, nei patiems patirti magišką akimirką.

Įsitikinome, kad Rovaniemis – absoliuti Kalėdų sostinė, pradedant snieguotų eglučių gausa, baigiant Kalėdų Senelio pašto skyriumi ir, aišku, pačiu Kalėdų Seneliu.

Beje, nors šiaip gyvenime nesu verksnė, gyvai išvydusi Kalėdų Senelį pajutau, kad manyje nubudo vidinis vaikas. Viso susitikimo metu graudinausi dėl patiriamos akimirkos grožio.

Įspūdis: „Nors nesu verksnė, gyvai išvydusi Kalėdų Senelį pajutau, kad manyje nubudo vidinis vaikas. Viso susitikimo metu graudinausi dėl patiriamos akimirkos grožio“, – dalijasi N. Kacaitė-Pupalaigė. / N. Kacaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar prisimenate savo vaikystės akimirkas, kai teko akis į akį susitikti su Kalėdų Seneliu?

– Žinoma. Paprastai jos būdavo jautrios ir gražios, nors yra pasitaikę ir kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, visi vaikai žinojo, kad prieš šventes reikia išmokti eilėraštį. Aš irgi jų buvau daug išmokusi. Tik vienais metais deklamuoti kažkodėl pasirinkau išmoktą ne iš knygos, o iš kiemo vaikų – su necenzūriniais žodžiais, kurių reikšmės tuomet nesupratau. Eilėraštis atrodė skambus ir ritmingas. Pasididžiuodama deklamavau su visomis nešvankybėmis tą kiemo poezijos šedevrą. Kalėdų Senelio reakcijos nepamenu, užtat tarsi vakar matau visų šokiruotų vakaro dalyvių veidus ir girdžiu spengiančią tylą (juokiasi).

– Ar Kalėdų Seneliui pavykdavo išpildyti jūsų norus?

– Šeimoje buvau vienintelis vaikas, tad Kalėdų Senelis paprastai man būdavo dosnus ir dėmesingas. Kita vertus, ir vaikiški mano norai buvo paprasčiau įgyvendinami negu dabartiniai (šypsosi).

Tiesą sakant, kai šiemet viešėdama Laplandijoje turėjau progą ir vėl parašyti laišką Kalėdų Seneliui, susimąsčiau, kaip smarkiai dabartiniai troškimai skiriasi nuo kadaise buvusių.

Esant dideliam lankytojų srautui, Kalėdų Senelis ne tik kiekvienam iš svečių paskiria bent keletą minučių, bet ir yra pasikaustęs žiniomis apie kiekvieną šalį.

Suaugus mano norai, greičiausiai kaip ir daugelio, tampa vis mažiau materialūs ir labiau, kaip mėgstu sakyti, sklandantys ore. Kažkada svajojau apie žaislą, vėliau – apie madingą drabužį ar naują telefoną, o dabar tiek Kalėdų Senelio, tiek visatos ar Dievulio prašau tik sveikatos sau ir savo artimiesiems, ramybės ir, aišku, taikos – tiek viduje, tiek aplink.

Žinoma, pašnekesius su visais minėtais norų pildytojais jau ilgus metus stengiuosi pradėti ne žodžiais „noriu” ar „prašau“, bet „ačiū už tai, ką turiu“.

Kita vertus, mus suaugusiuosius, kad ir kokie cinikai-grinčai išoriškai būtume, su vaikais vis dar sieja tikėjimas stebuklu, kad mūsų norams lemta išsipildyti.

– Kokios yra jūsų Kalėdų tradicijos?

– Mūsų šeima išsibarsčiusi po pasaulį, taigi, didžiausia ir svarbiausia tradicija (deja, ne kasmet pavykstanti) – tiesiog visiems susitikti vienoje vietoje.

Kūčias paprastai švenčiame tik artimiausios šeimos rate. Mes su mama rūpinamės maistu, o šeimos vyrai būna užimti sunkesnių daiktų nešiojimu, stalo serviravimu ir pokalbiais apie gyvenimo prasmę mūsų belaukiant (šypsosi).

Susėdę prie bendro stalo padėkojame už tai, ką turime, prisimename tuos, kurių šalia jau nebėra, palinkime vienas kitam, kad nieko likimas neatimtų, o tuomet tiesiog jaukiai vakarieniaujame. Dovanėlėmis, gal ir neįprastai, bet keičiamės Kūčių vakarą, dar prieš desertą. Anksčiau turėjome tradiciją daryti ir Kūčių burtus, skirtus jaunoms panelėms išsirinkti svajonių jaunikį. Kadangi dabar neištekėjusių pas mus nebeliko, nesiburiame. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, matyt, veiksmingi jie buvo (juokiasi).

Per Kalėdas jau laukiame daugiau svečių. Įdienojus pas mus pradeda plūsti draugai bei giminaičiai, su kuriais bendraujame, keičiamės dovanomis, ragaujame šventinius patiekalus ir gurkšnojame skanius gėrimus. Vakare einame pasivaikščioti po šventiškai papuoštą miestą.

N. Kacaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokius Kūčių ir Kalėdų patiekalus labiausiai mėgstate?

– Turbūt nieko nenustebinsiu – per Kūčias ant mūsų stalo karaliauja silkė. Jos turiu kelis mėgstamus variantus – rudeniu kvepiančią su baravykais, su cinamoniniu morkų priedu, taip pat ir sluoksniuotą silkių mišrainę, kurios receptą, beje, šiemet rudenį taip ištobulinau, kad dabar drąsiai galiu sakyti, jog moku pasiruošti sau patį skaniausią jos variantą.

Dar mūsų šeimos švenčių simbolis – mamos kepta žuvis tešloje, prie kurios ji ruošia nuostabų totorišką padažą su traškiais agurkėliais. Šis receptas, beje, mūsų giminėje perduodamas iš kartos į kartą.

Pirmosios Kalėdų dienos pietums jau kepame kažką rimtesnio. Dažniausiai tai būna antis arba mamos keptas šventinis kumpis. Už desertus šeimoje atsakinga aš ir paprastai visi vienbalsiai reikalauja iškepti kurį nors iš savo sūrio pyragų.