Šeštadienio interviu

Klaipėda - namai, į kuriuos visad norisi grįžti

Prieš keletą metų įsikūrusios Klaipėdos apskrities lietuvių ir švedų draugijos “Svea” narė ne vieną užsienio kalbą mokanti Klaipėdos kolegijos dėstytoja gydytoja Birutė Strukčinskienė išsiskiria veiklumu ir entuziazmu.

Ji dažnai dalyvauja tarptautinėse konferencijose apie sužalojimų profilaktiką. Praėjusiais metais dalyvavo konferencijoje Korėjoje, o šiemet spalio mėnesį ji vienintelė iš Lietuvos dalyvavo stažuotėje Niujorko (JAV) Flušingo ligoninės medicinos centro neatidėliotinos pagalbos skyriuje bei Amerikos neatidėliotinos pagalbos gydytojų organizacijos konferencijoje Bostone.

- Kokie Jums pasirodė amerikiečiai?

- Amerikiečiai – ryžtingi, drąsūs, skubantys, kiek išsiblaškę žmonės. Drovumas ir kuklumas jiems nebūdingi. Mėgsta patogius, kasdieniškus drabužius, moterims, atrodo, kosmetikos parduotuvės nereikalingos. Nutukimas ir netaisyklinga mityba – viena pagrindinių žiniasklaidos ir pašnekesių temų. Aplinkui visi tik kramsnoja ir čepsi. Keista matyti žmones, vaikštančius gatvėje, metro su puodeliu (ir tik dideliu) kavos ar kito gėrimo. Ir konferencijos teritorijoje visi nešiojosi gėrimus. Ar jie visi labai ištroškę, ar tai įprotis? Aplinkui – baltaodžių, tamsiaodžių – tautų, rasių įvairovė, margaspalvės minios papročiai ir tradicijos. Pasigedau skandinaviško punktualumo ir ramybės.

- Ne pirmus metus dirbate su tarptautiniais projektais, bendradarbiaujate su Pasaulio sveikatos organizacijos centru Karolinskos universitete Stokholme, esate Europos saugių bendruomenių tinklo Šiaurės ir Baltijos pogrupio koordinatorė. Kaip užsimezgė šie tarptautiniai ryšiai?

- Kadaise į Stokholme rengiamą konferenciją nuvažiavau savo iniciatyva ir skaičiau pranešimą. Pastebėję, kad domiuosi šia sritimi, renginių organizatoriai pradėjo kviesti dažniau. Susipažinau su amerikiečiais - Skubios medicinos centro direktoriumi Robertu Krupiu ir jo kolege gydytoja Susana Pfefferblit. Taip, turėjau galimybę dalyvauti konferencijoje Sietle, Vašingtono valstijoje.

- Papasakokite apie Klaipėdoje sukurtą saugios bendruomenės programą.

- Lietuvoje sužalojimų problema iškelta neseniai. Apie tai anksčiau net nebuvo kalbama. Dabar jau tarptautiniu lygiu manoma, kad labai svarbu vietose vykdyti sužalojimų prevencinę veiklą. Pagal statistiką Lietuvoje sužalojimų skaičius ir mirtys nuo jų - eismo nelaimių, skendimų, nudegimų ir kt. - yra daug kartų didesni negu kitose Europos šalyse ir užima trečią vietą. Ši programa pradėta vykdyti 2002 m. vasarą. Mūsų miestas yra pirmasis šalyje, kur pradėta dirbti sužalojimų prevencijos srityje. Vienas programos kriterijų – ypač didelį dėmesį skirti labiausiai pažeidžiamai amžiaus grupei – eismo nelaimėse nukenčiantiems vaikams. Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje ši programa buvo įvertinta kaip geros patirties pavyzdys.

Visa tai, ką Amerikoje mačiau ir girdėjau, galėsiu pritaikyti pratikoje studentams paskaitų metu ir įgyvendinant saugios bendruomenės programą. Pavyzdžiui, labai svarbu keisti žmonių požiūrį į sužalojimus ir įtikinti, kad jų galima išvengti, jeigu laikysiesi reikalavimų ir naudosi tam skirtas priemones: ribosi greitį miestuose, galinėje automobilių sėdynėje naudosi saugos diržus, automobilio viduje – vaikų saugos kėdutes.

- Išleidote knygą “Saugi vaikystė”, rašote straipsnius, esate Kauno medicinos universiteto doktorantė, Klaipėdos saugios bendruomenės programos darbo grupės narė ekspertė, gerai kalbate anglų, lenkų, rusų kalbomis, tobulinate savąsias švedų, vokiečių, ispanų kalbų žinias. Kuo patraukė mokslinis darbas?

- Gimiau ir užaugau Kaune medikų šeimoje. Baigiau Kauno medicinos universitetą. Dirbau Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje vaikų traumatologe ortopede. Bet man buvo įdomus ir mokslinis darbas. Visą laiką turėjau ir turiu pavyzdį - savo tėtį Kauno medicinos universiteto profesorių Sigitą Pranckevičių. Jis man - kelrodė žvaigždė, kaip siekti mokslo aukštumų ir likti kukliu žmogumi.

- O kaip kaunietė atsirado Klaipėdoje?

- Pasitikdama vienus Naujuosius metus, sutikau savo svajonių vaikiną, klaipėdietį būsimąjį vyrą Sigitą. Jis inžinierius. Išėjo kaip toje dainoje: “Su kuo sutiksi tu Naujus metus, su tuo į žvaigždes palydėsi senus...” Susituokėme ir apsigyvenome Klaipėdoje. Mat vyras buvo gavęs sklypą ir pradėjęs statyti namą, kurio dar nebaigėme ir įsirengėme tik pirmą aukštą. Auginame dvi dukras - antrokę Ingą ir penktokę Vaivą. Gimus pirmai dukrai, nusprendžiau, kad auginti vaikelį ir dirbti klinikinį darbą bus per sunku, tad pirmenybę atidaviau šeimai. Vyras pritarė ir sudarė tam sąlygas. Kai dukros paaugo, vėl pradėjau dirbti.

- Dažnai vykstate į konferencijas ir nebūnate namuose. Kaip į tai reaguoja vyras žemaitis?

- Į mano darbą ir keliones žiūri palankiai ir mane supranta. Vyras - klaipėdietis, žemaitiškai kalbėti nemoka, bet žemaitiškų charakterio bruožų turi. Aš visada nusileidžiu, ir vyras šią mano savybę labai vertina. Esu tipiška lietuvė, mėgstu megzti, gaminti valgyti, o savaitgalį, pagal bendrą sutarimą, turėtų gaminti vyras. Bet jis nusiveda į kavinę. Ir aš, ir dukros esame labai patenkintos. Lyg jaunystėje eitume į pasimatymą. Visi pailsime, įdomiai praleidžiame laiką, mergaitėms patinka, kai šeima būna kartu. Taip, kaip mano vaikystėje, mano tėvų namuose.

- Kaip sekėsi pritapti Klaipėdoje?

- Kasdieniniam gyvenimui Klaipėda labai patogus miestas. Jame esu saugesnė negu Kaune. Ypač man patinka ten, kur stovi mūsų namas. Tyras oras, graži didelė pieva vaikams žaisti, gėlės. Kai grįžtame, Vaiva šokinėja ir džiaugiasi: “Namai, namučiai!” Vyras dirba vadybininku bendrovėje “Pineka”. Tai labai puikus kolektyvas, kuris bendradarbio šeimą laiko savo nariais. Organizuoja įvairius renginius, ekskursijas, šventes, kuriose dalyvauja darbuotojai su šeimomis. Esant problemai, visada padeda šeimai. Labai gera čia gyventi ir dirbti.

- Apkeliavote nemažai šalių. Dabar jauni žmonės nori išvažiuoti, kur geriau.

- Niekada nebuvo tokios minties. Viena Belgijos lietuvė sakė, kad ten jai gyventi gera, bet neturinti žemės pėdos, kuri jai brangi. Man Lietuvoje gyventi nepaprastai gera, aš turiu namus, į kuriuos visada noriu grįžti, ir žemės pėdą, kur neseniai pasodinau rožių krūmą ir kuri man brangi.

- Dėkoju už pokalbį.