Lėlė kaip simbolis
L. Ščerbukė pasakoja, kad pirmoji suvenyrinė lėlė jos gyvenime atsirado gana keistai. Prieš 28 metus ji pirmą kartą savarankiškai keliavo į užsienį – lankėsi Čekijos sostinėje Prahoje. Kai svarstė, kokį suvenyrą parsivežti, kažkodėl nusipirko suvenyrinių lėlių – porelę su tautiniais čekų kostiumais. Parsivežė ir tuo viskas baigėsi.
„Po kelių mėnesių atvažiavau į Vilnių studijuoti, – prisimena Lina. – Atsitiktinai apsilankiau Vilniaus planetariume vykusioje vieno kolekcininko suvenyrinių lėlių iš įvairių pasaulio šalių parodoje. Ji man padarė milžinišką įspūdį. Tada ir pagalvojau, kad gal ir aš galėčiau jas kolekcionuoti. Po kurio laiko gavau dovanų lėlytę iš Kubos... Taip viskas ir prasidėjo.“
Pašnekovė mėgo keliauti, tad kelionių tiek studijų metais, tiek vėliau buvo tikrai daug. Dabar – ne mažiau, tik keliauja jau su šeima. Dvejus metus šeima gyveno Venesueloje, septynerius – Latvijoje. Kiekvienoje šalyje, į kurią nuvyksta, Lina ieško lėlės savo kolekcijai. Ji nebūtinai turi būti su tautiniais tos šalies drabužiais – svarbiau, kad tą šalį atspindėtų. Sako, tokios lėlės įdomesnės nei tiesiog aprengtos tautiniais drabužiais. Nors jos kolekcijoje daug ir pastarųjų, nes būtent tokias iš pradžių kolekcionavo, tačiau jos visos labai panašios. Tik vėliau suprato, kad vieną ar kitą šalį atspindėti gali ir visai kitokios lėlės.
Pavyzdžiui, Venesuelai kolekcijoje atstovauja dviprasmiškai vertinamo revoliucionieriaus Simono Bolivaro ir buvusio prezidento Hugo Chavezo, nustekenusio šalį, lėlytės.
„Turiu ir Chavezą, rankose laikantį Venesuelos konstituciją, ir suvenyrinę konstituciją, – sako Lina. – Čia toks eksponatas, kurio tikrai taip paprastai nenusipirksi. Ją mano vyrui, kai jis dirbo Venesueloje, padovanojo apsaugos, kuri saugojo jo statomą objektą, karininkai.“
Iš Venesuelos atsivežta ir džiunglėse iš indėnų įsigytų rankų darbo lėlyčių, suvertų iš karoliukų. Iš Holivudo – suvenyrinė „Oskaro“ statulėlė. Jungtines Amerikos Valstijas simbolizuoja ir Donaldo Trumpo statulėlė, lėlės-indėnai, kažkada prieš Heloviną Amerikoje pirkti animacinio filmuko personažai.
Butauto Barausko nuotr.
Ir dovanų gauna, ir perka
Nors kolekcijoje yra ir tautiniais drabužiai pasipuošusių estukių ir estukų, iš Estijos Saremo salos į kolekciją atkeliavo iš akmenukų sukurta lėlytė, mat saloje yra iškyšulys, kur jūros pakrantė nusėta iš akmenų pastatytais bokšteliais. Menininkai ten iš akmenukų daro suvenyrines lėlytes.
Sicilijos salos simbolis kolekcijoje – Krikštatėvis. „Sicilijoje buvome kelis kartus, tačiau vieną kartą keliavome būtent per tas vietas, kur buvo filmuojamas „Krikštatėvis“. Ten ir nusipirkau tą Krikštatėvį į savo kolekciją. Iš Italijos turiu ir kitokių lėlyčių – ir su tautiniais drabužiais, ir lėlę, pasipuošusią Venecijos karnavalo drabužiais. Beje, ši lėlė man – aukso vertės, – pasakoja Lina. – Pirmą kartą keliavau į Veneciją būdama gal antro ar trečio kurso studentė. Ilgai taupiau – nevalgiau, negėriau, nes turėjau du tikslus: paplaukioti gondola ir nusipirkti lėlę. Pasiplaukiojimas tuo metu kainavo gal 60 dolerių – tai buvo kosminiai pinigai, o už lėlę sumokėjau apie 15 dolerių. Kitą tokią brangią tik Monake pirkau. Nors dabar – suaugusiam žmogui – tai atrodo juokinga.“
Iš Laplandijos į kolekciją atkeliavęs iš Kalėdų Senelis iš elnio kailio. Pašnekovei ten teko net du kartus lankytis – juokiasi, kad teko vežti vaikus, kai šie pradėjo Kalėdų Seneliu nebetikėti.
Kipro simbolis kolekcijoje – Afroditė, Kretos salos – deivė Sirena, Egipto – mumija, Latvijos – jūrininkas, Anglijos – ledi ir kt.
Iš Prancūzijos Šamoni miesto, šalia kurio yra aukščiausia viršukalnė Monblanas, moteris į kolekciją parsivežė miestelio simbolį – kaminkrėtį. Šiaip iš Prancūzijos lėlyčių yra ne viena – kelios atvežtos dovanų, kelios, jau tikrai solidaus amžiaus, pirktos Marselio vintažo turguje.
Kiekvienos – savas kelias
Didžioji dalis lėlių – apie 95 proc. – yra iš tų šalių ir miestų, kur Lina lankėsi pati.
„Man įdomu ten, kur nuvažiuoju, ieškoti išskirtinės, įdomios, su kažkokia istorija lėlės, – sako pašnekovė. – Tiesa, ir dovanų gauti lėlyčių malonu, nes vėliau kiekviena jų primena kažkokius įvykius arba žmones.“
Dabar mano svajonė – turėti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio statulėlę. Kiek girdėjau, tokios jau gaminamos, bet jas labai greitai išperka.
Štai gana daug sverianti keraminė moteriškė iš Venesuelos – Linos vyro dovana, kai dar net nebuvo kalbos apie tai, kad šeima važiuos į šią šalį gyventi. „Kai tik prasidėjo projektas, prie kurio mano vyras vėliau dirbo, jis pirmą kartą nuvažiavo ten savaitei – atlikti auditą. Paprašiau parvežti man lėlytę. Parbogino šitą. Įsivaizduokite, tokį daiktą, sunkų ir dūžtantį, vežti lėktuvu! Po kelių mėnesių mes jau kartu išskridome į Venesuelą“, – pasakoja pašnekovė.
Japonijai kolekcijoje atstovauja japonų menininko sukurtos šiuolaikinio meno statulėlės – aliuzija į japonų imperatoriaus ir imperatorienės porą – spalvingos, puoštos sakurų žiedais. Jas kolekcininkei dovanų atsiuntė viena Japonijos ambasados darbuotoja, su kuria teko susipažinti, kai sužinojo, kad Lina kolekcionuoja lėles.
Butauto Barausko nuotr.
Įdomi istorija susijusi ir su kolekcijos pradžia. Moteris pasakoja, kad tada nė nebuvo išsigryninusi, kokias lėles rinks, tačiau labai norėjosi kuo gausesnės kolekcijos, tad akis už lėlių kliūdavo visur. Dalyvaudama šventėje prie Baltojo tilto ji rado pievoje pamestą lėlytę. Paklausinėjusi išsiaiškino, kad renginyje buvo vyras iš Pakistano su dukra – ji ir pametė lėlytę. Lina atidavė žaislą vaikui, o šnekėdamasi su mergaitės tėvu jam papasakojo, kad kolekcionuoja lėles. Vyras, pasirodo, buvo verslininkas, dažnai važinėjantis tarp Pakistano ir Lietuvos. Jis pažadėjo parvežti lėlytę iš Pakistano ir pažadą tesėjo – po kokio mėnesio paskambino ir pasakė: „Sveiki, turiu jums lėlytę.“
Moters širdžiai labai brangi lėlė, kurią gavo visai neseniai, – ukrainietė su tautiniais drabužiais. Ją iš Kyjivo dovanų atvežė pažįstamos. Interjero dizainerei, kuri pabėgėliams iš karo niokojamos Ukrainos neatlygintinai įrengė jau ne vieną butą, o dabar įrengia ir mokyklą, tai labai svarbi dovana.
„Nors pati esu buvusi Ukrainoje, bet lėlės iš Ukrainos iki šiol neturėjau. Dabar mano svajonė – turėti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio statulėlę. Kiek girdėjau, tokios jau gaminamos, bet jas labai greitai išperka“, – sako Lina.
Dar ji labai norėtų mirusios Anglijos karalienės Elžbietos II lėlytės. Žino, kad iš prekiautojų internetu galėtų nusipirkti, bet taip neįdomu. Reikėtų važiuoti į Londoną ir gal ten kokiame antikvariate pavyktų rasti.
Padeda planuoti keliones
Visų šalių, iš kurių į jos kolekciją atkeliavusios lėlės, pašnekovė nė nesiima vardyti – vis tiek ką nors pamirš. Sako, vis ruošiasi kolekciją kataloguoti – viską susirašyti ir suskaičiuoti, bet tam trūksta laiko.
Ne visas šalis, iš kurių lėles turi kolekcijoje, Lina jau aplankė. Daug lėlių kolekcijoje atsirado anksčiau, nei moteris pamatė jų kilmės šalį. Tarkime, kad ir besišlapinantis berniukas iš Briuselio – Belgijoje gyvenusi studijų laikų draugė atvežė jį dovanų, o pati Lina į Briuselį nuvažiavo gal tik po dešimties metų.
Panašiai – ir su lėlėmis iš Amerikos, Venesuelos, Indonezijos. Pirmosios lėles iš Indonezijos į kolekciją atkeliavo gal prieš penkiolika ar daugiau metų, o pati kolekcininkė ten nuvyko tik prieš septynerius metus.
Butauto Barausko nuotr.
„Turiu lėlytę iš Tibeto, o pati Tibete dar nebuvau, bet labai norėčiau ten nukeliauti. Lėlytę iš Kubos turiu, bet pati nebuvau – irgi būtų įdomu apsilankyti. Kinijoje nesu buvusi, bet ji ir nėra prie mano pirmojo pasirinkimo lankytinų šalių, nors lėlytę iš ten turiu. Dar labai norėčiau į Australiją, juo labiau kad ir lėlės iš Australijos neturiu“, – savo ateities kelionių planais dalijasi Lina.
Tiesa, ne visada ir ne visur paprasta rasti lėlę kolekcijai. Kai neseniai lankėsi Seišeliuose, visas tris salas išmaišė, po suvenyrų parduotuves vaikščiojo – niekur lėlės negalėjo rasti. Galiausiai vienoje parduotuvėje rado ir nusipirko lėlyčių, pagamintų iš šiaudų. Tad ne visose šalyse tokie suvenyrai populiarūs.
Naujausi komentarai