Išskirtinio gamtos grožio, svetinga, taiki ir saugi šalis, skirtingai nei kaimyninė Meksika. Tačiau ten gyventi nenorėtų. Taip Centrinėje Amerikoje esančią Kosta Riką apibūdino klaipėdietis Arūnas Vainora, šioje šalyje poilsiavęs su nemaža lietuvių grupe.

Žalias ir svetingas kraštas

"Mums, atvykusiems iš Lietuvos, viskas atrodė egzotiškai: labai žalia ir spalvinga. Visi egzotiški augalai, kuriuos auginame savo namuose, ten auga natūralioje gamtoje", – pasakojo A.Vainora.

Kosta Rika pagal pragyvenimo lygį laikoma pačia turtingiausia Lotynų Amerikos šalimi. Pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis – turizmas. Palyginti su aplinkinėmis valstybėmis, gyventojų ten nėra labai daug. 2006-ųjų duomenimis, Kosta Rikoje gyveno daugiau nei 4 mln. žmonių, iš kurių dauguma vienaip ar kitaip susiję su turizmu.

"Pastebėjau, kad tose valstybėse, kur klesti turizmas, žmonės būna labai geranoriški, draugiški, atsipalaidavę, nes iš turistų uždirba ne tokius jau sunkius pinigus", – sakė klaipėdietis.

Tačiau pasiteiravus, ar Arūnas norėtų gyventi Kosta Rikoje, kur pakankamai švelnus klimatas, daugybė žalumos ir besišypsantys žmonės, klaipėdietis atsakė neigiamai.

"Aš asmeniškai ten gyventi nenorėčiau. Jei kokios nors aplinkybės neprivers, apskritai nenorėčiau iš Lietuvos niekur išvažiuoti. Nemanau, kad tie, kurie išvyksta, tėvynę palieka iš didelio noro. Lietuvoje mes tikrai gyvename gražesniuose namuose, važinėjame geresniais automobiliais, negu žmonės Kosta Rikoje".

Šalis dirba atvykėliams

Kosta Rikoje prabanga tviska tik viešbučiai.

"Viešbučiai pastatyti aplink kalnus, atsidaręs bet kurį langą matai ugnikalnį, trykštančias versmes, krentančius krioklius, gamtos grožis neapsakomas. Tai nuostabiausia, ką teko matyti šioje žemėje", – įsitikinęs A.Vainora.

Šalyje yra septyni veikiantys ugnikalniai, kurių aukštis 1–2 km, tad jie matomi iš bet kurio taško.

Filmai "Avataras", "Juros periodo parkas" ir daugelis kitų filmuoti būtent Kosta Rikoje. Pasak klaipėdiečio, vietos gyventojai nesiveržia iš savo tėvynės, nes ten labai gražu ir įmanoma pragyventi kad ir su nedidelėmis pajamomis.

Arūnas pasakojo, kad teko aplankyti labai gerus restoranus, kur maistas tirpo burnoje. Tačiau labiausiai nustebino neįtikėtino dydžio porcijos.

"Į lėkštę įdėdavo steiką – pusę kilogramo mėsos vienam žmogui – kaip duonos kepalą. To gabalo būtų užtekę pusei mūsų grupės. Porcijų dydis – amerikietiškas. Gal todėl, kad Kosta Rikoje populiariausi turistai yra iš JAV", – svarstė klaipėdietis.

Muziejuose – gyvi indėnai

Kosta Rikos turguose gausybė suvenyrų – senosios indėnų kultūros simbolių. Tačiau esą tai ir viskas, kas liko iš prieškolumbinio Kosta Rikos laikotarpio.

"Anuos laikus liudija tik suvenyrai, nes pačių indėnų nėra, o tie keli dar likę gyvena etnografiniuose kaimuose. Juos ten rodo kaip muziejinius eksponatus", – pasakojo Arūnas.

Populiariausi – silikoniniai sėdmenys

"Žmonės ten negražūs. Gražiausios jų moterys išvažiavo į Santą Barbarą Kalifornijoje, kur filmuojasi populiariuose serialuose. O šiaip vietos žmonės nėra patrauklūs, gal todėl, kad mūsų skonio supratimas yra kitoks", – svarstė Arūnas.

Esą Lotynų Amerikos moters grožio etalonas – kuo platesni klubai ir didesni sėdmenys.

"Gal todėl ten niekas nededa implantų į krūtis. Juos pritaiko užpakaliui. Televizijos reklamose vien apie tai ir kalbama. Kai užpakalis pro duris nebetelpa, tai – jau gerai", – ironizavo A.Vainora.

Aštrūs pojūčiai – ekstremalams

Kosta Rikoje turistams sudarytos sąlygos užkopti ant veikiančio ugnikalnio kraterio ir ten sutikti saulėtekį, jodinėti žirgais, plaukioti valtimis srauniomis upėmis ar lynu skrieti virš tarpeklio.

"Esu sraunia upe plaukęs Turkijoje, bet Kosta Rikoje sudėtingumo kategorija buvo kur kas aukštesnė. Ten mojuoti irklais teko stipriau, ne kartą su visu plaustu buvome panėrę po vandeniu. Tai buvo labai įdomus dienos žygis", – džiaugėsi klaipėdietis.

Turistus vadovai veža dar vienai ekstremaliai pramogai: "skrydžiui" lynu nuo kalno į kalną, apačioje – tarpeklis, kurio gylis iki 100 metrų.

"Nesu labai didelis oro pramogų gerbėjas. Man po vandeniu jaukiau. Aš parčiuožiau pirmas ir buvo be galo smagu visus fotografuoti, nes emocijos liejosi per kraštus. Atlėkdavo visi žviegiantys iš siaubo. Man buvo labai juokinga", – prisiminė Arūnas.

A.Vainora sakė, kad nemėgsta situacijų, kurių negali valdyti pats. O ten ant lyno esą turistas pakabinamas kaip bulvių maišelis. Sunkesnio svorio turistai esą labai baiminosi, kad nenutrūktų lynas, tačiau ten viskas įrengta saugiai.

"Rekomenduočiau į tokias vietas nevažiuoti neblaiviems žmonėms, nes visgi yra tam tikros saugumo taisyklės, kurių reikia laikytis", – pabrėžė klaipėdietis.

Pas kaimynus – kriminalinė dvasia

Jei Kosta Rikoje turistai nejaučia jokios įtampas dėl vietinių kriminalinių elementų, tai netoli esančioje Meksikoje jau visai kitokia aplinka.

"Nusikalstamą dvasią pajutome vos išlipę iš lėktuvo. Atskridome labai nedėkingu laiku – prieš pat oro uosto uždarymą. Apie 20 valandą vietos laiku skrydžių nebėra ir oro uostas uždaromas. O mums reikėjo išsinuomoti mašiną, nuvažiuoti dar 400 km", – prisiminė Arūnas.

Tie veikėjai, kurie turėjo turistus iš Lietuvos nuvežti į reikiamą vietą, negalėjo pasiūlyti reikiamo dydžio autobusiuko. Keliautojus jie "perpardavė" kitiems.

"Kaip mes supratome vėliau, tie mus "perpardavė" dar kitiems. O po dviejų valandų vos neįvyko muštynės pačiame oro uoste tarp konkuruojančių vežėjų, nes kelios grupės mūsų nebepasidalijo", – pasakojo Arūnas.

Tačiau tuo nuotykiai nesibaigė, nuvažiavus gal 15 km nuo oro uosto, visi sustojo degalinėje. Išlipo "verslininkai" iš autobusiuko ir turistams pareiškė, kad kelionės kaina keičiasi. O jei jie su tuo nesutinka, pagrasino nuvežti atgal į oro uostą, kuris jau buvo tuščias.

"Tai buvo pirmas nemalonus susidūrimas Meksikoje. O paskui, grįžtant atgal, apiplėšė nuomojamą autobusiuką – pavogė atsarginį ratą, gaubtus nuo ratų. Tai iš karto priminė tuos laikus, kai mes patys čia, Lietuvoje, nakčiai eidami namo nuo mašinos nuimdavome valytuvus ar gaubtus prisukdavome specialiais varžtais, kad nepavogtų", – įspūdžius apie Meksiką pasakojo Arūnas.

Turistus stebino, kad Meksikos miestų gatvėse labai daug ginkluotų žmonių – tiek policijos, tiek kariuomenės. Nuolatos kaukė policijos sirenos. Visiškai kitokia situacija Kosta Rikoje, kur nuo praeito amžiaus 5-o dešimtmečio iš viso panaikinta kariuomenė.

Šalyje liko tik sukarinta policija, nuo tada Kosta Rika tapo viena iš nedaugelio regiono šalių, kurios demokratinė raida nebuvo pertraukiama kariškių valdymo. O šalis tapo patraukli turizmui vystyti.

Kosta Rikos vizitinė kortelė

Kosta Rikos Respublika – valstybė Centrinėje Amerikoje Šiaurės Amerikos žemyne.

Ji ribojasi su Panama pietuose, Nikaragva šiaurėje, taip pat Karibų jūra rytuose ir Ramiuoju vandenynu vakaruose.

Prieškolumbiniu laikotarpiu didesnėje dabartinės Kosta Rikos teritorijoje gyveno indėnai. Čia aukšto lygio kultūrą kūrė čorotegai.

1502 m. rugsėjo 18 d. Kosta Rikos pakrantę priplaukė Kristupas Kolumbas.

Kosta Rika tapo piečiausia Naujosios Ispanijos kolonijos dalimi.

Po 1839 m. Kosta Rika tapo nepriklausoma valstybe.

1949 m. José Figueres Ferrer panaikino kariuomenę, šalyje liko tik sukarinta policija.

Kosta Rika (liet. – "Turtinga Pakrantė"), nors ir lieka agrarine šalimi, pasiekė gana aukštą pragyvenimo lygį.

Valstybinė kalba – ispanų.

Plotas – 51 100 km².

Gyventojų – 4 mln.

Valiuta – Kosta Rikos kolonas.