– Kokio dydžio tai problema? Gal tai pavieniai atvejai?

– Tikrosios statistikos, kad matytume bendrą vaizdą Lietuvoje, nėra. Pasidomėjau, kokie rodikliai mūsų įstaigoje – mastas lyg ir nedidelis: praleidžiama apie 10 proc. pamokų dėl įvairiausių priežasčių, dėl nepateisinamos priežasties – 1–2 proc. Mūsų įstaigoje santykinai problema nedidelė. Su ja tvarkomės. Tačiau, kokia situacija atskiruose regionuose, didmiesčiuose, miesteliuose, atskirose mokyklose, būtų sunku sužinoti, nepaklausus pačios įstaigos.

– Kol kas nežinote, kur problema opesnė – didmiesčiuose ar kaimiškose vietovėse?

– Manau, dėl to ir renkamės, kad apie tai kalbėtumės.

– Kodėl negalite turėti tokios informacijos? Juk visos mokyklos toje pačioje švietimo sistemoje.

– ŠMSM pagal specialią užklausą gali rinkti duomenis, nes mokyklos dažniausiai naudojasi įvairiais komerciniais e. dienynais ir statistiką būtų galima gauti. Tačiau, jei turėtume duomenų nacionaliniu lygiu, juos turėtų analizuoti analitikai, stebėti. Normalu pasaulyje stebėti kokį nors rodiklį ir, jei užsidega raudona lemputė, nedelsiant imtis priemonių. Čia reikėtų padirbėti nacionaliniu lygiu.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kokie būna dažniausi mokinių ar jų tėvų pasiaiškinimai dėl praleistų pamokų.

– Neaštrinčiau problemos, visuomenei užtenka grasinimų. Siūlyčiau komunikuoti, diskutuoti ir ieškoti Lietuvai kokio nors sprendimo. Pasaulyje yra įvairiausių pavyzdžių. Didžiosios Britanijos griežtos sankcijos, Vokietijoje. Visoje Senojoje Europoje dėl lankomumo žiūrima labai griežtai. Lietuvoje reikėtų diskutuoti švietimo bendruomenei, pedagogams, specialistams ir ieškoti kelio. Manau, tik išsikalbėjus, radus bendrą sprendimą, reikia įvertinti duomenis ir tada priimti sprendimą.

Mano asmeninė nuomonė – ieškočiau minkštų priemonių: motyvaciniai pokalbiai, įspėjimai, savivaldybės, vaiko gerovės komisijos.

– Kontrolė be sankcijų bus bevertė. Apie tai greičiausiai reikia kalbėti.

– Gal kiti žmonės turi kitą nuomonę. Mano asmeninė nuomonė – ieškočiau minkštų priemonių: motyvaciniai pokalbiai, įspėjimai, savivaldybės, vaiko gerovės komisijos. Pradžioje bandytume taip, paskui galvotume kažką kitą. Šalys, priėmusios griežtus piniginius ribojimus, turi savo kelią, kultūrinį švietimo kontekstą. Manau, Lietuva turi pakankamai ekspertiškumo, kad surastų savo kelią šiai problemai spręsti.

– Kaip suprantu, kol kas ministerijoje konkrečių siūlymų nebus, kaip priversti mokinius lankyti pamokas. Ar organizuojamas tik pokalbis?

– Manau, bus siūlymų. Gyvename demokratinėje šalyje ir bet koks sprendimas turi būti grįstas duomenimis, aptartas, išklausant visų pusių, ir tada imtis priemonių. Aštrinti situacijos nereikia. Tėvai sako, kad paauglių gyvenimas sudėtingas, šeimos irgi. Jie kartu išgyvena paauglystės laikotarpį, ir jei dar įnešime tokių imperatyvių priemonių, nemanau, kad tai bus gerai.

– Gal reikėtų klausti tėvų, ar jie kartais nėra patys atsakingi, jog jų atžalos nelanko pamokų?

– Žinau atvejų, kai visi mokytojai kalba, kad vaikas serga, o jis nei serga, nei ką. Jis Egipte su tėvais. Po savaitės mokinys įdegęs, mokiniai juokiasi. Tai nėra masinis reiškinys. Tėvai daug dirba, neturi laiko vaikams, tad kartais atostogos ir laikas kartu – didžiulė vertybė. Tačiau reikia ieškoti konsensuso ir apie tai nekalbėti negalima.