– Kristina, abu su Ivanu mėgstate iššūkius – ramiai gyventi jums neįdomu. 2020-ųjų gruodį su šeima grįžtate iš Ispanijos į Lietuvą, o jau kitais metais Elektrėnų savivaldybėje įsigyjate dailią, bet suvargusią dvaro sodybą, spėjusią pabūti ir mokykla. Nusprendžiate ją renovuoti ir paversti „the.horomans“ gyvenimo projektu. Teisybė?

– Tikra tiesa. Nusipirkome namus be raktų, nes tuomet tame pastate net durų nebuvo. Dėl mudviejų su Ivanu irgi teisybė – esame iš skirtingų pasaulio pusių, netyčia susipažinę internete.

Kelis metus bendravome per didelį atstumą, turėjome įveikti nemažai kliūčių, kad apskritai galėtume būti kartu. Iš pradžių nutarėme gyventi Lietuvoje, bet vyresnėlis sūnus, pradėjęs lankyti darželį, labai sirgo. Išvykome į Ispaniją. Jam ūgtelėjus vėl grįžome į išsiilgtą Lietuvą, kur visai neplanavę, tiesiog ekspromtu įsigijome apleistą istorinę dvaro sodybą, apie 1850 m. pastatytą Šumskų šeimos.

Auginame vaikus, dirbame nuotoliu ir esame pasiryžę ne tik išsaugoti apleistą pastatą, bet ir pratęsti jo istoriją. Įsigiję sodybą išleidome visas santaupas. Todėl renovacija vyksta lėtai, pačių pastangomis ir sunkiu darbu, varomu kilnios misijos – ne nugriauti, bet išsaugoti.

– „Apleisti pastatai ir sodai buvo visiškai pasisavinti laukinės gamtos, todėl pirmiausia išlaisvinome mokyklą iš šabakštynų, paskui kuopėme vandalizmo padarinius, galiausiai – renovavome svirną ir į jį įsikėlėme“, – dalijatės instagarme. Smalsu, kaip pasisekė išgyventi pirmą žiemą?

– Prieš pusmetį žengėme dar vieną svarbų žingsnį – priėmėme sprendimą kraustytis ir apsigyventi mažame sodybos svirne, vaikus leisti į vietos mokyklas ir pakeisti darbus, kurie būtų draugiškesni mūsų naujam gyvenimo būdui.

Persikraustėme rugpjūtį, kai dar neturėjome nei vandens įvado, nei šildymo, nuotekų valymo sistemos. Šie nepatogumai nesutrukdė, nes laimę esame įpratę matuoti ne komfortu. Esame patyrę visuomenėje priimtą komfortą, kuris galėtų vadintis laime, tačiau pilnatvės tame nepajutome – reikėjo nuotykių. Esame linkę į iššūkius ir taip paįvairiname sau gyvenimą – taip mums įdomiau.

Penkių asmenų šeima, apsigyvenusi vos 35 kv. m namelyje, visuomenei tapo tikra sensacija. Tačiau šis žingsnis mus tik priartino prie spartesnio didžiojo projekto – mokyklos – progreso. Žinoma, keičiantis metų laikui, svirne pamažu atsirado ir visi baziniai patogumai, o kartu su jais – ir nauji nuotykiai. Pavyzdžiui, paspaudus šaltukui užšalo vandentiekio vamzdžiai, pradėjo ožiuotis krosnelė ir pan.

Virsmas: laimę ne komfortu matuojantys sutuoktiniai priėmė sprendimą iš pradžių apsigyventi mažame sodybos svirne, kurį savo rankomis pavertė šeimai gyventi tinkamu būstu. / K. ir I. Horomanų asmeninio archyvo nuotr.

– Kol nebuvote įsikraustę į svirną ir gyvenote pas senelius, didžiojo pastato renovacija vyko lėčiau? Kokioje stadijoje šiandien yra didysis „the.horomans“ projektas?

– Iš tiesų renovacija per atstumą vyksta kur kas lėčiau arba tiesiog stoja. Tačiau jau kurį laiką prioritetą teikėme svirno renovacijai, kad galų gale turėtume bent laikinus namus, kol tvarkysime pagrindinį pastatą.

Didysis pastatas (jo plotas – 200 kv. m) šiuo metu yra prevencinės priežiūros stadijoje. Jau esame paruošę pastatą stogo ir perdangų keitimui, pamatų tvirtinimui. Šiam etapui prasidėjus, reikės tęstinumo, todėl turime ir finansiškai pasikaustyti daugybei sudėtingų darbų. Nusprendėme renovuoti jį be paskolų.

– Kiek darbų, renovuodami svirną, darėte patys? Kokių naujų amatų išmokote?

– Niekada nemanėme, kad teks raitotis rankoves ir imtis darbų patiems. Tai daryti mus paskatino neadekvačios paslaugų kainos nestandartiniams pastatams ir meistrų aplaidumas – bent mums su jais nepasisekė. Samdydami specialistą, kuriam esame pasiruošę sumokėti gerą kainą, tikimės geros, kokybiškos paslaugos.

Kai šis esminis dalykas skaudžiai prasilenkė su tikrove, nusprendėme nors ir lėčiau, nors ir su klaidomis, bet kibti į darbus patys. Taip patys svirne per Antrąjį pasaulinį karą bombos sprogimo pažeistą akmeninį kampą susimūrijome, įsirengėme krosnelę, pasigaminome varinį gyvatuką, įsivedėme santechniką ir pan.

Niekada anksčiau nesidomėjau istorija taip, kaip ji domina mane dabar. Atradus tikruosius sodybos šeimininkus ir gavus iš jų neįkainojamą dovaną – memuarus, kuriuose aprašyta buvusio dvaro-mokyklos istorija, pasikeitė mano požiūris į vertybes.

Iššūkis: penkių asmenų šeima, apsigyvenusi vos 35 kv. m namelyje, visuomenei tapo tikra sensacija. „Maža erdvė kiekvieną moko kantrybės ir ugdo dar stipresnį ryšį“, – savo laikiname būste atradę privalumų, sakė sutuoktiniai. / K. ir I. Horomanų asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų renovuojamuose pastatuose nemažai tvarių sprendimų. Kaip ši, pastaruoju laiku itin populiari, tendencija veikia jūsų kasdienybę?

– Pirmiausia tai, kad užuot lieję naujus pamatus, pasirinkome tvarkyti griūvantį, niekam nereikalingą istorinį paveldą, yra tvarus pasirinkimas. Šalia jo puikiai dera ir kiti sprendimai – baldai iš antrųjų rankų, sendaikčiai, medžiagų pernaudojimas. Mes auginame savo maistą, svajojame būti kuo mažiau priklausomi nuo civilizacijos.

– Kurį laiką jūsų penkių asmenų šeima turės gyventi 35 kv. m svirne. Kaip sekasi nesusipykti tokioje mažoje erdvėje, kur beveik nėra privatumo?

– Nesakau, kad nebuvo baimės dėl tokio sprendimo. Faktas, kad didesni namai, kur kiekvienas turi privačią erdvę ir gali pasislėpti nuo kitų dėmesio, nuotaikų kaitos, yra įprastesnis variantas didesnei šeimai. Vis tik surizikavome ir pagyvenę supratome, kad maža erdvė kiekvieną moko kantrybės ir ugdo dar stipresnį ryšį tarp brolių ir sesių, tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos.

Pastebime, kad vaikai mažiau pykstasi, kad visi tarpusavyje bendraujame daugiau. Mums nėra poreikio turėti televizorių, nes nėra kada jo žiūrėti – mes arba bendraujame, arba būname lauke, gamtoje, veiksme.

„Pasidaryk pats“ – labai logiškas pasirinkimas, norint renovuoti seną pastatą. Kažkaip nekyla rankos pirkti masinės gamybos baldų, kitų negyvų daiktų.

Kitas svarbus aspektas – daiktų gausa, kurios mūsų gyvenime nebeliko. Labai sėkmingai praktikuojame minimalizmą, pradedant mažu šaldytuvu ir baigiant keliais drabužiais, žaislais. Aš pati turiu trylika drabužių, vadinamąją kapsulę, kurių derinimas man sutaupo daug laiko ir nervų (juokiasi). Vaikus taip pat mokome sąmoningo vartojimo perteklinio triukšmo pasaulyje. Pagyvenę taip pusmetį, tvirtai galime teigti, kad mažiau yra daugiau.

– „the.horomans“ šiek tiek primena populiaraus kompiuterinio žaidimo pavadinimą „The Sims“, kur žaidėjai gali simuliuoti realybę – t. y. susikurti veikėją ir tenkinti jo poreikius, statyti namus, juos įrenginėti. Jūs su vyru nusprendėte atstatyti istorinę XIX a. dvaro sodybą ir savo socialiniuose tinkluose kviečiate sekėjus žaisti kartu su jumis – dalytis idėjomis, patarimais. Ar žmonės mielai įsitraukia?

– Tokia metafora dar negirdėta, tačiau, turiu sutikti, gana tiksli (šypsosi). Šis projektas mūsų gyvenime atsirado labai netikėtai, be išankstinių minčių, planų ir pasiruošimo: anksčiau tikrai nėra tekę domėtis nei tokiomis avantiūromis, nei amatais, kokių jau mokame šiandien. Kai kurie jų net konkuruoja su mūsų pačių profesijomis. Auditorijos įtraukimas į procesą mums, paprastiems žmonėms, neturintiems statybų ir renovacijos patirties, labai padeda priimti sprendimus, išvengti klaidų ir netgi susirasti bendraminčių! Atvirai dalijamės iššūkiais, nesėkmėmis ir rezultatais, iš kurių visi ir pasijuokiame, ir pasimokome.

Grįžtamasis ryšys mums labai svarbus, vertiname tai, kad už kiekvienos socialinio tinklo paskyros yra žmogus, kuris galbūt žino daugiau už mus, o kartais juk ir kritiką verta paanalizuoti. Todėl tikra tiesa, kad sekėjai gali prisidėti prie mūsų projekto įgyvendinimo. Jaučiame atsakomybę savo nuotykiu dalytis, kadangi tapome ne šiaip privataus namo, o buvusios mokyklos, užauginusios daugybę asmenybių, savininkais.

Etapas: renovacija vyksta lėtai, pačių pastangomis ir sunkiu darbu, varomu kilnios misijos – ne nugriauti, bet išsaugoti. / K. ir I. Horomanų asmeninio archyvo nuotr.

– Ne visi sekėjai supranta jūsų gyvenimo būdą. „Ar jūs negalite normaliai gyventi?“ – sako jie. „Galime, bet nenorime“, – atšaunate jūs ir svajonėms leidžiate skrieti dar toliau – iki pat vyro gimtosios Argentinos...

– Kai gyvenome Ispanijoje, žinojome, kad ateitį norime kurti atokiau nuo miesto, gamtos apsuptyje, autentiškame būste, kuris nebūtų toks, kaip daugelio. Tačiau šią viziją paleidome kartu su sprendimu grįžti į Lietuvą – pas čia likusius mano artimuosius.

Suvokėme, kad Ispanija niekur nedings, o laikas su artimaisiais nėra amžinas. Taip pat kurį laiką tikėjome, kad nenorime įsipareigoti konkrečiai vietai, o ypač – nekilnojamam turtui, bankams. Mąstėme apie autobuso pritaikymą gyvenimo poreikiams ir keliavimą aplink pasaulį. Tačiau vaikams ūgtelėjus supratome, kad pastovios vietos vis tiek reikia. Todėl nesigailime pasirinkę ją čia, Lietuvoje. Tokią, kokia yra dabar, – kasdien mums pažeriančią daugybę nuotykių ir iššūkių.

– Žiniasklaida ne kartą rašė apie lietuvės Kristinos ir argentiniečio Ivano meilės istoriją. Jau nemažai laiko esate kartu. Kaip suderinate skirtingas kultūrines vibracijas?

– Stengiamės derinti savo kultūras, tradicijas ir asmenybių skirtumus. Su vyru esame visiškos priešingybės, o tai, kaip sakoma, ir traukia. Visa kita – tik lūkesčių ir lankstumo klausimai. Aštrius kampus apsišlifuojame ir toliau sau drauge einame per gyvenimą.

Mūsų vaikai tapo šios istorijos dalimi. Daug kalbamės, stengiamės, kad jie suprastų tokio gyvenimo būdo prasmę, misiją, vertę.

Kokių argentinietiškų bruožų matau savo vaikuose? Tikrai neišskirčiau jokio bruožo, kokio neturi kiti. Galbūt tik tai, kad mūsų vaikai natūraliai moka tris kalbas, daug keliauja ir suvokia, kad turi ne vieną, o tris tėvynes. Argentinoje, pas tėčio gimines, yra viešėję tris kartus.

– Oras šyla, netruks prabėgti pavasaris, ateis vasaros atostogos. Gal jau suplanavote, ką per jas veiksite – ar vien tik plušite prie savo gyvenimo projekto?

– Statybos prie mūsų namų nevyksta nuolatos. Dažniausiai periodais. Aišku, intensyviau būna per atostogas, tačiau ir jas paskirstome ne tik darbams, bet ir pramogoms, kelionėms. Nenorime, kad tektų viską aukoti renovacijai: ir laiką, ir finansus. Suprantame, kad renovacijos projektas yra viso gyvenimo projektas, kuris taip greitai nepasidarys. Tiems, kurie nori greito ir pigaus rezultato, tikrai nerekomenduočiau imtis ko nors panašaus.

Mūsų laisvalaikis pastaruosius kelerius metus yra tiesiogiai susijęs su gamta. Įsižeminome ir negalime įsivaizduoti kitokio poilsio. Seniau mėgome SPA, dabar jau nebetraukia jokie prabangūs viešbučiai, norisi tiesiog būti sodyboje, degustuoti skanų maistą, pasikviesti svečių, dalytis sodybos atmosfera, istorija, gardžiais pašnekesiais.

– Kai įsigijote dvarą, kas labiau rūpėjo – namas su istorija ar projektas „Pasidaryk pats“?

– Šio namo istorija mus dar labiau įpareigojo ir kasdien motyvuoja nepasiduoti, kai susiduriame su sunkumais. „Pasidaryk pats“ – labai logiškas pasirinkimas, norint renovuoti seną pastatą. Nekyla rankos pirkti masinės gamybos baldų, kitų negyvų daiktų. Netikime jokiais prietarais ir labai džiaugiamės, kai mūsų namelyje apsigyvena autentiški ir unikalūs daiktai.

Jei rinktume labiausiai vykusį dabartinių savo namų kampelį? Turbūt tai būtų mūsų svirno širdis – virtuvės zona. Ji gimė iš nereikalingo staliaus darbo stalo (varstoto), kurį patys prikėlėme naujam gyvenimui. Dabar šis ąžuolinis, be galo sunkus agregatas – mūsų šeimos virtuvinis stalas, kuris puikiai tinka maistui gaminti. Vietoje įprastos plautuvės – žalvarinis dubuo.

Siekiamybė: K. ir I. Horomanų ateities vizija – ne tik atkurti dvaro sodybą, bet ir gyventi kuo mažiau priklausant nuo civilizacijos. / K. ir I. Horomanų asmeninio archyvo nuotr.

– Ar skatinate savo vaikus dalyvauti „the.horomans“ projekte? Kokius darbus patikite jiems?

– Mūsų vaikai – vyresnėlis Augustas, dvyniai Izabelė ir Maximo – nuo pat pirmos dienos, kai tik apžiūrėjome sodybą, tapo šios istorijos dalimi. Daug kalbamės, stengiamės, kad jie suprastų tokio gyvenimo būdo prasmę, misiją, vertę. Jie dalyvauja bene visuose darbuose, kurie yra saugūs ir nekelia pavojaus jų sveikatai. Mielai leidžiame jiems pajausti, kaip stipriai jie prisideda prie bendrų pokyčių.

Kur save matome po kokio dešimtmečio? Visur! Nemėgstame planuoti, nes jau esame pratę prie likimo vingių, kurių nei suplanuosi, nei susapnuosi. Gyvename šiandiena ir mėgaujamės procesu. Nevengiame romantizuoti savo pasirinkimo, net jei jis ir sudėtingas, nepatogus, brangus ar dar visoks koks.