Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su sprendimais, kuriais, apskaičiuojant jam skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, į tarnybos laiką šiai pensijai skirti neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 metų kovo 11 dienos iki 1991 metų rugpjūčio 31 dienos.

Jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus, įpareigoti „Sodros“ teritorinį skyrių perskaičiuoti jo tarnybos stažą ir iš naujo apskaičiuoti jam skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Šis teismas skundą patenkino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino „Sodros“ teritorinio skyriaus apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vyro teigimu, taip pažeidžiamas konstitucinis teisingumo principas, nes šis darbas neprilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti tik dėl to, kad neatitinka sąlygos būti pašauktas atlikti prievartinę būtinąją karo tarnybą. Pareiškėjas teigia, kad minėtą tarnybą po 1990 metų kovo 11 dienos atliko Lietuvos pareigūnų nurodymu ar pavedimu, jos metu vykdė Lietuvai svarbias funkcijas, veikė Lietuvos interesais ir jos naudai, taigi buvo lojalus Lietuvos valstybei.

Pasak pareiškėjo, ginčijamoje nuostatoje nurodytos garantijos gali ir turi būti taikomos tiems asmenims, kurie po 1990 metų kovo 11 dienos atlikdami tarnybą SSRS kariniuose, Vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose vykdė Lietuvos valstybei svarbias funkcijas bei veikė Lietuvos interesais ir Lietuvos labui, taip, kaip tos garantijos yra taikomos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose, vykdžiusiuose Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę, tarnybą atlikusiems asmenims.