Kartu švęsti Kūčių vakarą lietuviai nuo seno kviesdavosi protėvių dvasias. Šį vakarą buvo vaišinamos ir bitės.

Kūčių atsiradimo istorija

Šventiniai Kūčių papročiai aptinkami įvairiose tautose nuo seno. Gruodžio 24 dieną buvo švenčiama žiemos saulėgrįža. Apie gruodžio 20-23 d. šiauriniame žemės pusrutulyje būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o apytikriai nuo gruodžio 24-osios dienos pradeda ilgėti, saulė tarsi sugrįžta, tad šią dieną saulė tarsi sugrįžta.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, Kūčios įgavo kitą prasmę – tai Dievo sūnaus Jėzaus Kristaus laukimo šventė.

Anot kalbininko K. Būgos, lietuvių protėviai žodį „kūčia" pasiskolino per slavus iš senovės graikų XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia", turi ir graikų kalbos žodis „kukkia". Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi. Buvo tikima, kad šio patiekalo vidurnaktį susirenka paragauti protėvių vėlės.

Kūčių įsipareigojimai ir darbai

Per Kūčias nuo seno moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašerdavo gyvulius, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį.

Anot senosios lietuvių kultūros tyrėjų, visą dieną iki šventinio Kūčių vakaro buvo laikomasi griežto pasninko, buvo galima valgyti tik šutintus žirnius, kurie ir vadinami „kūčiais". Vakare visa šeima išsimaudydavo pirtyje ar kubile, švariai apsirengdavo ir sulaukusi, kol patekės Vakarinė žvaigždė, sėsdavo prie šventinės vakarienės.

Ant stalo buvo dedami šiaudai, o tuomet tiesiama staltiesė, pastalėje pametamas nekultų kviečių pėdas - taip tarsi simboliškai dalyvauti vakarienėje buvo kviečiami ir gyvuliai. Buvo manoma, kad prie stalo turi sėdėti lyginis žmonių skaičius, tad jei trūkdavo žmogaus, buvo kviečiamas benamis.

Prie stalo buvo paliekama vieta ir mirusiems šeimos nariams, ypač, jei jie anapilin išėjo šiais metais. Kaip jau minėta, pagrindinė žodžio „Kūčios" reikšmė ir buvo - protėvių dvasių vakarienė.

Šventinės vakarienės lietuviai pakviesdavo ir bites – vyriausias šeimos narys eidavo pastuksenti per avilį, padėdavo bitėms aguonų pieno.

Kūčios – ramybės, santarvės diena. Šią dieną visai šeimai būtina susitaikyti.

Kūčių valgiai

Senovėje ant Kūčių stalo būdavo 9 patiekalai. Manoma, kad šis skaičius pasirinktas dėl to, kad anksčiau pagal mėnulio kalendorių savaitę sudarė 9 paros – tiek laiko praeina nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties. Vėliau patiekalų skaičius išplėstas iki 12-os, turint omenyje 12 mėnesių, nes ši vakarienė - tai padėka už visus praėjusius 12-ka mėnesių.

Nuo seno Kūčios buvo pradedamo laužiant ruginės duonos kepalėlį, kurį laikė šeimos galva – vyriausias vyras. Krikščionybės laikais duoną pakeitė Dievo duona – plotkelės.

Dzūkijoje vyrams buvo patikėta gaminti „meškos pieną". Kočėlo galu puodynėje buvo sutrinamos aguonos, jos užpilamos medumi pasaldintu vandeniu – taip gaunamas aguonų pienas. Į šį gėrimą merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsėliai, vadinami prėskučiais, šližikais, kūčiukais. Dar vienas tradicinis dzūkų Kūčių valgis – avižų kisielius.

Kūčių stalas neapsieina be įvairiausios žuvies, silkių patiekalų.

Burtai

Ko gero, visi žino, jog manoma, kad Kūčių vidurnaktį gyvuliai tvarte prabyla, visuose šuliniuose vanduo vynu pavirsta. Šie stebuklai siejami su kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu.

Nuo seno lietuviai turėjo paprotį pavalgius Kūčias ant vaikų berti kviečių. Tikėta, kad tas vaikas, ant kurio beriant daugiau grūdų užkris, bus išmintingesnis.

Iš po staltiesės visi šeimos nariai traukdavo šiaudą ir žiūrėdavo, kieno ilgiausias –  tas ilgiausiai gyvens. Merginos išėjusios į lauką traukdavo šiaudą iš pastogės. Kuriai pasitaikydavo ilgesnis, ta greičiau ištekės.

Dar vienas populiarus merginų burtas iš batų krūvos – stveria užsimerkusi pirmą pasipuolusį batą. Jei sugriebė vyrišką – ištekės. Batą metus durų link žiūrima, kokiu galu jis atsisuks, jei priekiu - šįmet mergina išeis iš namų, ištekės.

Ramių ir jaukių Jums Kūčių, ilgų šiaudų!