Po Laisvės alėją vaikšto suvargęs žmogelis, kiekvienam sutiktam greitakalbe išberdamas: „Laba-diena-gal-norite-sužinoti-kodėl-kentėjo-Jėzus-Kristus?“ Niekas nenori, tad žmogeliui dar nejaukiau. Juo labiau kad Lietuvoje antroji religija pastebimai nustelbus pirmąją. Vis dėlto paskutinę savaitę visiškai pasikeitė tos antrosios religijos ikonostasas, jame vietoj vyrų mūrų komandos atsirado viena šviesiaplaukė mokinukė. Na, ir prasidėjo!

Nežinau, ar yra Lietuvoje dar koks žurnalistas, nieko nerašęs apie Rūtą Meilutytę. Nebent jo specializacija būtų žemės ūkis ar kriminalinės kronikos. Visi kiti staiga puolė rašyti lyg akis išdegę. Kažkodėl niekas nieko apie ją ligi šiol nebuvo girdėjęs, nors Lietuvos rekordų ir ligi šiol buvo pasiekusi. Vis dėlto dabar apie mūsų auksinę žuvelę juk rašo visas pasaulis, nuo Emyratų iki Malaizijos, tad kur čia atsiliksi.

Ypač tai pastebima socialiniame tinkle „Facebook“. Ten atkeliauja ir visi kur nors pastebėti straipsniai, pasipylė įvairios karikatūros ir net paveikslai, kur Rūta stovi su medaliu ant krūtinės ir ašara aky. Kitą dieną po auksinio plaukimo ten apskritai sunku buvo rasti ką nors ne apie ją. Pažįstama rašytoja, norėdama pasikonsultuoti dėl užstrigusio kompiuterio, savo tekstą pradėjo: „Atsiprašau, kad rašau ne apie Rūtą...“

Nacionalinės premijos laureatas, šiuo metu reziduojantis Liuksemburge, tiek krykštavo ir komentavo šią temą, lyg būtų mūsų plaukikės treneris. Žaibiškai reagavo tinklalapis 5braškės.lt, valanda po auksinio plaukimo paskelbęs tokį tekstą: „Manau, kad ne viena mergina šįryt kėlėsi anksčiau, kad pasidarytų patriotinį manikiūrą, kurį padiktavo jaunutė talentinga Lietuvos plaukikė, beje, gimusi po Žuvų ženklu. O aš jau kukuoju marga namuose! Taigi renkamės spalvas ir piešiam nagus pagal R.Meilutytę: nykštys – baltame fone olimpiniai žiedai, smilius – geltonas, vidurinysis pirštas – žalias, bevardis – mūsų Trispalvė, mažiukas – raudonas.“ Gal kitą dieną jau ir iš tiesų ne viena „kukavo marga namuose“?

Kauno valdžia išsyk pakvietė kauniečius aplankyti baigiamą rekonstruoti „Girstučio“ baseiną (keistas objektas ekskursijoms, tačiau kontekstas įpareigoja). Betrūksta lietuviškų šlagerių apie naująją heroję, jiems, beje, čempionės pavardė būtų itin tinkama.

Kas atsitiko? Ar svarbu tik medalis, nepriklausomai nuo to, kokioje sporto šakoje jis laimėtas? Ar, jei auksą laimėtų kokia sportinio ėjimo atstovė, dabar visi kalbėtų apie sportinį ėjimą? Ne visai. Plaukimas Lietuvoje turi ir tradicijų, ir čempionų. Olimpiniais čempionais ar medalininkais yra tapę ne tik daugelio prisimenama Lina Kačiušytė, bet ir vėlesnis vienas Sąjūdžio lyderių Arvydas Juozaitis. Visgi R.Meilutytė unikali ir šiame kontekste. Visų pirma dėl amžiaus. Jei ji būtų gimusi ne kovą, o rugpjūtį, apskritai dar negalėtų dalyvauti olimpiadoje. Antra – dėl ryžto ir stabilumo. Ir trečia – dėl bekompromisiškai patriotinės laikysenos. Gal tai „Kauno genas“, gal auklėjimo išdava, tačiau ši paauglė rodo kuo puikiausią pavyzdį mūsų naujiesiems emigrantams, į Lietuvą linkusiems numoti ranka.

Žinoma, kad ją savinasi britai, apgailestaudami, jog „britų moksleivė“ plaukė ne už Jungtinę Karalystę. Vienas tenykščių laikraščių rašė, jog ši plaukikė „turi tapti brite“. Neabejoju, kad tai jai siūloma. Į tai Rūta ramiai atsako, jog niekada to nebus arba apskritai pasiūlo britų žurnalistams užduoti šį klausimą lietuviškai. Taigi, sudėjus visas šias aplinkybes, galime daryti išvadą, kad tai iš tiesų mažas stebuklas.

Vienoje nuotraukoje R.Meilutytė stovi šalia Jono Valančiūno, beveik dukart žemesnė. Vis dėlto krepšininkas šalia plaukikės atrodo kažkoks foninis, ne itin svarbus, atsitiktinis. Nes ji spindi. Net ne auksu. O savo lietuviškumu ir asmenybės jėga.