Feljetonas
“Laimingi laiškai” vėl Klaipėdoje
Aivaras nuolat gauna laiškų. Ir anksčiau, kai visi siųsdavo sveikinimus Kovo 8-osios proga, ir dabar, kai apsiribojama “e-mailais”. Laiškų lavina pagausėjo po to, kai Aivaras įsigijo kompiuterį kreditan.
Tada ir prasidėjo. Tekdavo kasdien valyti elektroninę dėžutę - ji būdavo pilna pasiūlymų pirkti rišamas veido kaukes, pagamintas iš “pampersų” Rytų Lenkijoje, gabenti Lietuvos merginas į Japonijos viešnamius... Aivaras nebuvo verslininkas - jo netgi nesudomino pasiūlymas atvežti į Lietuvą 20 tūkstančių tonų dyzelino iš Venesuelos, taip pat ir galimybė gauti velionio Zimbabvės ministro-disidento milijonus. Visi šie pasiūlymai buvo kažkokie “šiaudiniai”: šių šalių verteivos reikalavo bent šiek tiek sumokėti iš anksto. Negrams būtų užtekę ir 20 dolerių. Aivaras buvo besutinkąs, tačiau vėliau apsigalvojo - jis mėgdavo viską gauti “už ačiū”.
Tiesa, vis dėlto kartą Aivaras sukluso, kai iš Ispanijos gavo pasiūlymą už dyką pareklamuoti “savo paslaugas” kataloge “Pietų Europos miesteliai ir bažnytkaimiai”. Tačiau Aivaras negalėjo teikti tų paslaugų, kokių, kaip jis manė, iš jo reikalavo ispanų katalogo leidėjai - jis gėdijosi. Įtakos turėjo griežtas šeimos auklėjimas. Vėliau jis suprato, kad už reklamą vis dėlto teks mokėti leidėjams. “Tada nebus už dyką, - pagalvojo Aivaras. - Be to, neturiu ir aštuonių šimtų eurų.”
Ir štai gegužės mėnesį Aivaras pašto dėžutėje aptiko keistą laišką: be pašto antspaudo ir atgalinio adreso. Nebuvo nurodyta net gavėjo pavardė. “Gal ten juodligės ar netipiško plaučių uždegimo sporos”, - pagalvojo Aivaras. Tačiau viltis pasipelnyti privertė jį nervingai atplėšti paketą.
Voke buvo trys lapeliai. Laiške buvo žadama iškart suteikti turtus ir garbę, amžiną jaunystę be raukšlių moterims ir tokią pat amžiną potenciją vyrams. Aivaras ėmė karštligiškai sklaidyti laišką, ieškodamas amžinos jaunystės ir potencijos kainos. Valio, jokio išankstinio apmokėjimo! Tereikia padaryti 20 laiško kopijų ir jas išsiuntinėti savo priešams. Laiške buvo pasakojama apie neraštingos valstietės likimą - praėjus trims dienoms, kai išsiuntė 20 laiškų, ji rado lobį ir tapo kunigaikštiene Golicyna. O štai nevidonas maršalas Tuchačevskis laiško neperrašė, jį sudegino, todėl po trijų dienų 1943 metais buvo sušaudytas.
“Nieko nesuprantu, - pagalvojo Aivaras, mokykloje puikiai mokėjęs istoriją. - Juk maršalą pakorė 1937 metais. Vadinasi, vargšelį iškasė iš kapo, o lavoną sušaudė po mirties praėjus 6 metams. Siaubas.”
Aivaras toliau nebeskaitė apie Alą Pugačiovą, kuri neva perrašė laišką ir išsiuntinėjo kopijas, o vėliau praturtėjo. “Kaip žmonės netingi rašyti laiškus, kopijuoti juos įstaigoje slapčia nuo viršininkų”, - liūdnai pagalvojo Aivaras. Tada jis išsitraukė iš šaldytuvo pradėtą degtinės butelį, ant kitos “laimingojo laiško” pusės išdėliojo silkės likučius, papjaustė svogūno.
Nežinia, ar Aivaras vėliau padarė 20 nelemtojo laiško, paakinusio jį ilgalaikėms išgertuvėms, kopijų.
Ir kurgi ta laimė?
Naujausi komentarai