L.Donskis dieną pradeda skambučiu mamai

Šeštadienio interviu apie toleranciją, filosofiją, meilę gyvenimui ir antsvorį

Ar įsivaizduojate savo gyvenimą, kai penkis mėnesius į priekį jis suplanuotas minučių tikslumu? O tokią savaitę, kai vieną dieną filmuojate televizijos laidą, kitą dieną rašote straipsnį, kurį skaitys tūkstančiai žmonių ir kiekvienas savaip vertins? Dieną, kai stovite prieš smalsią, gal ir abejingą studentų auditoriją, bandydami sudominti, o vakare komentuojate futbolo rungtynes? Tai tik keli epizodai iš niekada nepasisotinančio gyvenimu ir žiniomis filosofo, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktoriaus profesoriaus Leonido Donskio gyvenimo. Jį šią savaitę „Klaipėdos“ žurnalistai išrinko tolerantiškiausiu metų žmogumi.

- Leonidai, kiek svarbi tolerancija Jums pačiam ir kiek jos turėtų būti kiekvieno žmogaus gyvenime?

- Kiekvienas daugiau ar mažiau jautrus ir apie kitus mąstantis žmogus sau turi atsakyti į klausimą, ar jis turi moralinę teisę visus mokyti ir teisti. Kada supranti, kad gyvenimas daug sudėtingesnis nei tavo vieno patirtis, kai pradedi mėginti suprasti kitus, kai nustoji visą pasaulį teisti ir mokyti gyventi, tada artėji prie tolerancijos.

- Ar žmogus gali būti tolerantiškas iš prigimties?

- Manyčiau, kad tolerancija - kultūros dalykas. Sunku įsivaizduoti įgimtą toleranciją. Galbūt galima kalbėti apie kantrybę, gerą nervų sistemą, psichiką, kada tiesiog nekauki ant žmonių, nekeli balso ir elgiesi mandagiai ne todėl, kad esi to išmokytas, o todėl, kad esi kantrus. Bet tai - ne tolerancija.

- Ar esate kada supykęs ir pakėlęs balsą?

- Aš meluočiau save vaizduodamas kaip angelą. Esu impulsyvus, karšto būdo, greit užsidegantis. Man tenka tai labai dažnai pažaboti. Pavyzdžiui, mane erzina tingintys studentai, nesiklausantys. Visiškai netoleruoju plagijavimo ir nusirašinėjimo. Bet tą akimirką turiu pažaboti savo pyktį.

- O koks studentas buvote pats?

- Aistringas, užsidegęs ir darantis tai, ką noriu.

Esu iš tų žmonių, kurie turi gyvenimo geismą godžiai daryti tai, kas įdomu. Aš niekada negalėčiau pasisotinti gyvenimu. Žiniomis taip pat. Esu smalsus žmogus.

- Ar visada buvote toks nepriekaištingas?

- Klasės ir kurso draugai niekada man neleis perrašyti savo biografijos. Aš ir pats to nedaryčiau. Mokykloje buvau klaikiai nusimokęs. Kai beviltiškai buvau įsimylėjęs klasės draugę, skaičiau tik mano širdį kabinančias knygas ir nustojau mokytis. Rezultatai buvo katastrofiški. Mokyklą baigiau gerai savo paties ir tėvų pastangų dėka. Jie man samdė repetitorius.

Kadangi Klaipėda visada buvo laisvas ir truputėlį chuliganiškas miestas, aš visko mačiau savo gyvenime. Perėjau kitą brutalų dalyką – muštynes, netgi gaujų muštynes.

Buvau pakankamai bohemiškas ir niekada nenorėjau patikti suaugusiems. Kas kita buvo bendraamžiai ir mergaitės.

- Minėjote, jog ir vaikystėje buvote storuliukas. Ar dėl to nesulaukdavote patyčių?

- Vaikystėje visi storuliukai pereina laikotarpius, kada arba tampa užguiti ir labai nelaimingi, arba gelbėjasi humoru ir taip išgyvena. Aš pradžioje kenčiau pašaipas. Tačiau pradėjęs lankyti graikų romėnų imtynes, supratau, kad esu pakankamai stiprus. Pamėginau muštis ir prilupau keletą stipriausių bernų. Tada viskas persivertė. Tapau storuliu, kuris bet kada gali pasidėti akinius, nusivilkti švarką ir pulti muštis. Tai nebuvo lengva, nes nesu brutalus. Lengviau gyventi pasidarė tada, kai pradėjau muzikuoti. Lankiau muzikos būrelį ir privačiai mokiausi groti fortepijonu. Pradėjau dainuoti, groti mokyklos ansamblyje. Tada supratau, jog esu pripažįstamas. Aš patikau mergaitėms ir atsikračiau kompleksų. Nustojau pavydėti kitiems vaikinams, kad jie gražūs ir liekni.

- Šiuo metu labai populiaru mesti svorį, mažinti skrandį, tobulinti kūno linijas. Ką apie tai manote?

- Nesigriebiu tokių dalykų, kurie mane pastatytų į kvailą padėtį. Jei pulčiau badmiriauti, negalėčiau dirbti. Man reikalinga gerai veikianti galva.

Aš visada buvau apvalutis ir niekada nebuvau kitoks. Ir dėl to psichologiškai esu susigyvenęs su tokia savo išvaizda. Be to, man atrodo, kad beveik neįmanoma apgauti gamtos ir prigimties.

- Graži paralelė. Pradėjęs graikų romėnų imtynėmis, perėjote prie filosofijos. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime? Juk pradžioje mokėtės lietuvių kalbos ir režisūros Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

- Apie filosofiją svajojau jau VIII-IX klasėje. Tačiau realybė buvo tokia, kad Lietuvoje nebuvo filosofijos studijų. Vykti į Maskvą ar tuometinį Leningradą nenorėjau. Buvau namų vaikas gerąja šio žodžio prasme. Čia mano biblioteka, muzikos įrašų kolekcija, tolerantiški tėvai. Mintis iš savo rojaus staiga vykti į Maskvą neatrodė patraukli.

O po studijų Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose buvau paliktas dėstytoju ir išvykau tobulintis į Vilniaus universitetą, kur stažavausi, baigiau doktorantūrą ir apgyniau daktaro disertaciją. O dar vėliau eksternu baigiau doktorantūros studijas Helsinkio universitete.

Studijos Klaipėdoje man padeda ir šiandien. Aš tapau raštingu žmogumi, o režisūros pagrindai praverčia dėstant.

- Sokratas yra pasakęs: “Būtinai vesk. Jei tau pasiseks, būsi laimingas. Jei ne – tapsi filosofu“. Kiek ši tiesa pagrįsta Jūsų patirtyje?

- Sprendžiant pagal mano gyvenimo būdą ir santuoką, aš neturėčiau būti filosofas. Mano santuoka laiminga. Žmoną Jolantą sutikau mokydamasis Vilniuje, nors abu esame klaipėdiečiai, o mūsų vaikystė prabėgo toje pačioje Sportininkų gatvėje. Susipažinę tapome geri bičiuliai, o po pusmečio vakarėlyje pasibučiavę supratome, kad viskas keičiasi. Besibičiuliaudami vienas kitą įsimylėjome. Greitai susituokėme. Vėliau tapome klajojančia pora. Mes niekada nesiskyrėme ir į užsienį visada vykdavome kartu. Jolanta, dirbusi psichologe gimnazijoje, atsisakė savo profesinių ambicijų ir keliavo paskui mane. Šiuo metu ji užsiima širdžiai miela veikla - dalyvauja projektuose, kurie susiję su gabiais vaikais, Nacionaline moksleivių akademija, veikiančia prie Mstislavo Rostropovičiaus fondo.

- Ar esate praktiškas žmogus? Jums įveikiami buitiniai dalykai. Pavyzdžiui, žinote, kaip sumokėti mokesčius?

- Mokesčiai ir finansinė šeimos politika – mano sritis. Bent jau tuo aš pasistengiau užsiimti, nes suvokiau, kad priešingu atveju tapsiu nepakeliamas partneris buityje. Dorai nemoku vinies įkalti, ką nors suremontuoti. Jolanta mosteli ranka, nusijuokia: „inteligentas“ ir nulekia įsukti lemputę. Mes – įdomi kombinacija. Ji visada buvo berniukiška mergaitė, o aš mergaitiškas berniukas.

- Minėjote, kad gyvenate siurrealistiniame pasaulyje, kur esate taip užsiėmęs, kad Jūsų darbotvarkė minučių tikslumu suplanuota 5 mėnesius į priekį. Kaip atrodo įprasta Jūsų diena?

- Griežtai ir tiksliai sudėliota. Jei tą dieną skaitau paskaitas, stengiuosi, kad būtų išvaduota galva. Rytą beveik nekalbu telefonu, tik paskambinu mamai. Jei tą dieną rašau, keliuosi anksti ir dirbu, jei filmuojam laidą - susikaupiu ties laida. Sunkiausios būna posėdžių dienos. Esu ne posėdžių žmogus. Pradedu skaičiuoti, kiek per valandą galėjau perskaityti, parašyti.

Labai branginu vakarus. Vakare grįžtu, mes su Jolanta ramiai šnekučiuojamės, pasižiūrime kokį mėgstamą filmą arba klausome muzikos. Tada atsigauna galva.

- Ar Jūs kiekvieną rytą skambinate mamai?

- Taip. Nebent būname susitarę, kad ryt jai nepaskambinsiu. Mama, Klaipėdoje dirbusi medicinos seserimi, po mano tėvelio mirties persikėlė gyventi į savo gimtąjį miestą Kauną. Nors gyvename tame pačiame mieste ir netoli vienas nuo kito, kas rytą jai skambinu. Matau, kad mamai to reikia, ji būna laiminga ir kaskart padėkoja už skambutį. Mums abiem to reikia. Paprastas skambutis suteikia dvasinį komfortą.

- Ką veiktumėte, jei turėtumėt daug laisvo laiko?

- Norėčiau turėti neliečiamą šeštadienį, kuris būtų skirtas tik muzikai – trim mano gitaroms. Turiu vieną dvylikastygę ir dvi šešiastyges.

Pasimėgavęs muzika daug skaityčiau.

- Bet Jūs ir taip daug skaitote.

- Skaityčiau grožinę literatūrą – romanus ir gerą poeziją. Visi mano malonumai susiję su menu, su muzika. Netgi futbolas, kurį labai mėgstu, man susijęs su menu. Man futbolas yra gražus.

- Kokia Jūsų paties gyvenimo filosofija?

- Mano gyvenimo filosofija – jeigu skaitai paskaitą, skaityk ją taip, tarsi būtų paskutinė tavo gyvenime, jei dainuoji, dainuok taip, tarsi būtų paskutinė daina tavo gyvenime, jei bendrauji, bendrauk taip, tarsi daugiau jų nesutiktum. Mano gyvenimo filosofija - branginti akimirkas. Gyvenimas yra didžiulė dovana.