Pereiti į pagrindinį turinį

Lietuva išgyvena pabėgėlių krizę: Baltarusijos keršto politika gali įgauti dar didesnį pagreitį

2021-06-30 09:38
DMN inf.

Praktiškai nenutrūkstamas asmenų iš trečiųjų šalių srautas kasnakt kerta Baltarusijos-Lietuvos sieną. Pabradėje pastatytas palapinių miestelis braška per siūles, taip pat išnaudotos visos vietos pasieniečių mokyklos bendrabutyje, priimant prieglobstį prašančius asmenis, praneša LNK.

K. Vanago/ Fotobanko, VSAT nuotr.

Ir panašu, kad Baltarusijos režimo vykdoma keršto politika Vakarams prie Lietuvos sienų artimiausiu metu gali įgauti dar didesnį pagreitį. Ruklos pabėgėlių centras taip pat ruošiasi galimam emigrantų skaičiaus augimui. Į Ruklą šiuo periodu vežami pasienyje randami, artimųjų nelydimi nepilnamečiai. O ir ilgiau gyvenančių trečiųjų šalių atstovų čia netrūksta.

Į Lietuvą – savo gyvybės gelbėti

„Esu iš Mianmaro. Aš turėjau tiek daug skrydžių įveikti ir pagaliau atsidūriau Lietuvoje. Kirtau sieną iš Baltarusijos pusės. Įsėdau į autobusą, kuris tiesiai veža iš Baltarusijos į Lietuvą. Kai sutikau Lietuvos pasienio pareigūnus, paprašiau čia prieglobsčio. Čia norėčiau ir likti, dirbti su gamta Lietuvoje“, – pasakojo vienas Rukloje apsistojęs prieglobsčio prašytojas.

Paklaustas, kodėl nusprendė palikti savo šalį, jis aiškino: „Aš turėjau gelbėti savo gyvybę ir surasti saugią vietą, kur galėčiau būti ir išvengčiau kalėjimo. Mano šalyje yra įstatymai, tačiau valstybė negina žmogaus teisių ir aš buvau priverstas palikti savo šalį. Aš buvau tikrame pavojuje, todėl neturėjau kito pasirinkimo – tiesiog rasti sau saugią vietą. Man Lietuvoje tikrai patinka, aš čia galiu kurti ir įgyvendinti savo svajones“.

Sumokėjau pinigus ir mane kažkaip atvežė ir pasakė: čia išlipi ir eini į Lietuvą. Man reikėjo eiti naktį ir atsidūriau tada Lietuvoje. Ėjau tiesiog mišku. Man buvo baisu.

„Mano šeima liko Mianmare, tačiau ji irgi yra pavojuje ir toliau slapstosi. Mano vyresnysis brolis yra dantų gydytojas, tačiau jis irgi dirba slapstydamasis. Kur jie yra tiksliai, aš nežinau, bet jie tiesiog yra Mianmare. Aš esu miškų pareigūnas ir mano žinioje yra miškų plantacijos. Aš turiu rūpintis jomis – toks buvo mano darbas“, – pasakojo mianmarietis.

Ruklos pabėgėlių centro vadovė Beatričė Bernotaitė teigė, kad nuo pasienio kai kurie asmenys čia yra tiesiogiai atvežami: „Tai – nelydimi nepilnamečiai užsieniečiai, jeigu atvyksta be tėvų. Dabar, kadangi jie atvyko iš pasienio, iš užsienio, tai jie dešimt dienų yra izoliacijoje. Jiems suteikiama visa informacija jiems suprantama kalba. Jiems duodamas kambarys, ryšio priemonės, kad galėtų susisiekti, visos higieninės priemonės, apgyvendinimui skirtos priemonės, maitinimas jiems yra tiekiamas tiesiai į kambarį“.

„Rukloje šiuo metu mes turime 77 žmones iš Baltarusijos, Afganistano, Tadžikistano, Mianmaro, Irako...“ – vardijo B. Bernotaitė.

Kelionė į Lietuvą – 7 tūkst. eurų

Rukloje apsigyveno ir vaikinas iš Kurdistano. „Septynis mėnesius buvau Maskvoje, o tuomet atsidūriau čia, Lietuvoje. Aš sumokėjau pinigus vyrui su automobiliu – ir aš čia, Lietuvoje. Kelionė kainavo, gerai nepamenu, bet atrodo, kad 7 tūkst. eurų vienam žmogui. Aš nežinau, aš sumokėjau pinigus ir mane kažkaip atvežė ir pasakė: čia išlipi ir eini į Lietuvą. Man reikėjo eiti naktį ir tada atsidūriau Lietuvoje. Ėjau tiesiog mišku. Prieš porą metų. Man buvo baisu“, – pasakojo jis.

B. Bernotaitė teigė, kad pabėgėlių centras gali priimti iki 120 asmenų: „Čia neįskaičiuotos tos vietos, kurias mes turime pasilikę kitiems atvejams, jeigu atvyksta nepilnamečiai užsieniečiai arba perkeliami asmenys iš trečiųjų šalių. Bet 120 asmenų, atvykstančių su šeimomis, suaugusiųjų mes galime priimti ir apgyvendinti“.

Anot Ruklos pabėgėlių centro vadovės, gyvenamoji vieta pabėgėlių šeimoms turi būti tinkamai sukomplektuota: „Turi būti lova, spintelė, spinta, stalas, kėdė. Prie kiekvieno kambario yra skirtas tualetas su dušu, kuriuo naudojasi tik ta pati šeima. Mes duodame visus indus, reikmenis. Maistą jie gaminasi patys. Jie turi galimybę eiti iki parduotuvės. Gaminasi virtuvėse“.

Anot B. Bernotaitės, jeigu atvyksta nelydimas nepilnametis, jam „yra skirtas darbuotojas, kuris juo rūpinasi ir, esant poreikiui, eina kartu su tuo nelydimu nepilnamečiu į parduotuvę, padeda jam pasiruošti maisto“.

„Nelydimi nepilnamečiai gali gyventi pabėgėlių centre iki aštuoniolikos metų. Esame turėję vieną vaikinuką keturiolikos metų iš Afganistano. Jis čia gyveno ketverius metus. Lankė Ruklos mokyklą, sėkmingai mokėsi. Aišku, buvo jam iššūkis išmokti lietuvių kalbą ir viską mokytis mokykloje lietuvių kalba. Bet jis puikiai integravosi ir netgi profesijos išmoko ir dirbo Lietuvoje. Dabar jis išvykęs“, – kalbėjo B. Bernotaitė.

„Gali atsitikti taip, kad vaikas nori grįžti namo. Tada jau yra Tarptautinė migracijos organizacija, kuri sprendžia šitą klausimą. Tikrai yra buvę atvejų, kai šeimos ar viengungiai asmenys norėjo grįžti namo ir jie buvo grąžinti“, – sakė Ruklos pabėgėlių centro vadovė.

Pabėgėlis, į Lietuvą atvykęs iš Venesuelos, lietuviškai papasakojo savo istoriją: „Yra perkėlimo įstatymas. Mes dokumentus nusiuntėme Lietuvos ambasadai Ispanijoje. Per porą mėnesių jie mus apsvarstė ir mes tikome, sutikome su sąlygomis. Čia atvykome rugsėjo mėnesį su žmona. Aš gimiau Venesueloje, esu 64-erių metų. Mes gyvenome Venesueloje, mano abu tėvai lietuviai. Mano tėvas gimė arti Prienų, o mano motina iš Kauno, Šančių. Mes namie visą laiką kalbėdavome lietuviškai. Gyvenome ūkyje, neturėjome jokių ryšių su venesualiečiais. Tėvelis net lietuvišką vėliavą turėjo“.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų