Apie tai laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ pasakojo pats alpinistas S. Damulevičius.
– Grįžkime į tą akimirką, kai supratote, kad šį kartą Everesto viršūnės šturmuoti nepavyks. Kaip tai pajutote?
– Procesas – ar pavyks, ar nepavyks įkopti, savo jėgų ir galimybių įvertinimas – vyksta visą laiką. Ant vieno peties sėdi angeliukas, kuris sako, kad viskas pavyks. Ant kito – pesimistas, kuris sako, kad jėgų yra per mažai, pavojai dideli, reikia leistis žemyn. Tiesą sakant, visą laiką taip ir vyksta. Kiekvieną dieną vertini savo galimybes. Aišku, tas apsisprendimo momentas atėjo tada, kai kopiau į pačią viršūnę. Pusiaukelėje nuo aukštuminės stovyklos iki Everesto viršūnės aš jau buvau priėmęs tą sprendimą po praktiškai devynių valandų kopimo, svarstymų, skaičiavimų ir galimybių įsivertinimo. Labai aiškiai supratau, kad įkopti tikrai pavyktų, jėgų užtektų viršūnei, tačiau nusileidimui greičiausiai jų nebebūtų likę.
– Kiek buvo likę metrų iki viršūnės, kai priėmėte tą sprendimą?
– Apie 400 metrų.
– Ar emociškai sunku priimti tokį sprendimą, kai iki tikslo lieka nebedaug?
– Atrodo nedaug, jeigu ant žemės. Čia atrodo – nubėgsi, nubėgsi, parbėgsi ir viskas pasidarys. Tokiuose aukščiuose, mirties zonoje, kopiame apie 60–100 vertikalių metrų per valandą. Čia skaitosi labai geras greitis. Skaičiuokime – dar 6 valandas tikrai reikėtų kopti šaltyje, mirties zonoje, kur organizmas jau po truputį miršta. Suprantama, kad reikės dar grįžti atgal. Visus tuos dalykus įvertinęs aš supratau, kad nepavyks.
– Kai jau leidotės žemyn, realus pavojus kilo gyvybei. Papasakokite trumpai apie tai, kas nutiko.
– Man greičiausiai prasidėjo aukštuminė liga. Ji pasireiškia arba tam tikromis plaučių problemomis, kai pradedi realiai dusti, arba smegenų veiklos sutrikimais, kai nebesupranti, kas vyksta.
– Kas jums buvo?
– Man pasireiškė tam tikros plaučių problemos. Manau, kad šioje vietoje tai yra šiek tiek geriau, kadangi tu dar esi adekvatus ir supranti, ką gali daryti. Iš pradžių, aišku, buvo labai didelis nejaukumas ir pagalbos ieškojimas iš visur, kur įmanoma.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Kas tada vyksta, trūksta oro?
– Taip, labai sunku kvėpuoti. Praktiškai atrodo, lyg kažkas būtų užspaudęs gerklę ir neišeitų įkvėpti. Žinote, ten oro yra apie 30 procentų to, ką mes čia galime įkvėpti. Jeigu taip liaudiškai, paprastai aiškinant, jo gauni žymiai mažiau, o judėti reikia, todėl natūraliai prasideda tam tikros nemalonios reakcijos.
– Kaip susitvarkote su tomis nejaukiomis reakcijomis? Tikiu, kad gali ištikti panika, kilti įvairių emocijų.
– Iš pradžių turbūt taip ir yra, nes nesupranti, kas vyksta. Iš karto atsiranda baimė, panika, bandymas kreiptis pagalbos, jos ieškojimas. Tada labai greitai supranti, kad tos pagalbos nesulauksi. Per 10 minučių niekas neatbėgs ir nepadės. Tada lieka vienas iš dviejų variantų: arba guliesi ir panikuoji, kas greičiausiai pasibaigs blogai, arba kovoji. Įsijungia mokymai, ankstesnės situacijos, kurios irgi buvo susijusios su tokiomis problemomis. Kai supranti, kad kaip tik reikia ne panikuoti, o pabandyti po truputį išeiti iš tos situacijos. Ramiai kvėpuojant, lėtai einant, mažinant aukštį, man pavyko iš jos išeiti visiškai vienam. Realiai aš, galima sakyti, pats išsigelbėjau, nes man niekas nepadėjo.
– Kopimas be deguonies, vedlių ir nešikų. Kiek tai iš esmės yra kitoks iššūkis nei daugumai, kurie vis dėlto naudojasi tomis pagalbinėmis priemonėmis? Kokia dalis alpinistų bando Everestą šturmuoti būtent tokiu būdu?
– Šiais metais Everestą bandžiau kopti tokiu būdu aš vienas. Visi kiti turėjo bent po vieną ar du padėjėjus – šerpus, gidus. Be abejo, yra tokių, kurie taip yra įkopę. Suprantame, jie ir nuo vėjo dengia, ir svorį neša. Įsivaizduokite, kokia buvo mano situacija. Aš ateinu į trečią stovyklą, siaučia štormas, bandau pasistatyti palapinę, ji lūžta, tris valandas ją taisau. Tai reiškia, kad tą laiką nieko negaliu daryti – nei vandens virti, nei pavalgyti, nei pailsėti. O tu ateini ir jau stovi palapinė, padėtas arbatos termosas, paklotas miegmaišis, gali iš karto eiti ilsėtis. Neskaitant to, kad dar visą tą įrangą reikia užsinešti. Vėlgi, ar tu eisi šešias valandas, ar devynias dėl to, kad papildomas svoris tave stabdo, yra didžiulis skirtumas.
– Kas toliau? Kokios mintys jau esant ant žemės ir kokie kiti tikslai?
– Aš tuo užsiimu jau pakankamai ilgai. Esu įkopęs į šešis aštuoniatūkstantininkus ir tokiu pačiu stiliumi. Tokių žmonių iš tikrųjų yra nedaug. Manau, kad mes sudominome pasaulį. Manau, kad parodėme atsakomybę ir profesionalumą. Dabar reikia parodyti rezultatą. Be abejo, norėtųsi kitais metais sulaukti sezono ir tikėtis, kad jis bus palankesnis.
Naujausi komentarai