„Inicijavome šituos teisės aktų pakeitimus dėl tokių priežasčių, kad turėtų būt saugomos rūšys ir buveinės. Bet gavom pasiūlymų, kad nereikėtų apsiriboti vien tiktai biologinės įvairovės svarbiais objektais, bet ir gali būt kultūros paveldo objektai, įvairios dėl dvasinių priežasčių žmonių siūlomos saugoti vietos. Net priemiesčio miškai buvo įvardinti kaip situacija, kada tam tikri miško plotai galėtų būt saugomi“, – teigė kalbintas ekspertas.

– Šių privačių teritorijų savininkai galės gauti kompensaciją. Klausimas, kokios tai yra kompensacijos, ar tai yra vienkartinė išmoka, ar būtų mokama periodiškai ir ką dėl to privačios teritorijos savininkas turėtų padaryti?

– Valstybė siekdama paskatinti žmones apsispręsti dėl svarbių biologinės įvairovės objektų išsaugojimo sudarys prioritetinių vietovių sąrašą, kur pirmiausiai būtų remiami žemės savininkų apsisprendimai. Ir į tokį sąrašą įtrauktume tas vietas, kuriose mes turime neįvykdytas gamtosaugines užduotis dėl europinės svarbos rūšių ir buveinių išsaugojimo. Tai pakviestume, sudarydami konkretų sąrašą, žemės savininkus atsiliepti iš šių vietovių ir pasiūlytume jiems už jų apsisprendimą vienkartines kompensacijas. Vienkartinių kompensacijų apskaičiavimo tvarką nustato saugomų teritorijų įstatymas ir apibrėžia, kad jis apskaičiuojamas, iš principo kalbant, į detales neinant, darant prielaidą, kad ta mediena, sukaupta miške, galėjo būt parduota rinkoje ir gautos pajamos, iš pajamų atmetant medienos ruošos pajamas. Tokio dydžio būtų mokama vienkartinė kompensacija, jeigu visam laikui atsisakoma pagrindiniais kirtimais kirsti mišką tame plote.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Supratau. Bet ar nėra tokio pavojaus, kad, tarkime, atsiras tokių savininkų, kurie sieks tik kompensacijos, bet teritoriją nebūtinai saugos?

– Na, įsipareigojimai apims atsisakymą vykdyti pagrindinius kirtimus. Jeigu miško savininkas nesilaikytų įsipareigojimų, įstatymas sako, jog sutartyje privaloma numatyti, kas bus tada, jei įsipareigojimai yra sulaužomi. Tada išmokėta kompensacija turi būti sugrąžinta, skaičiuojant ir vidutines palūkanas, kurios galėjo būt gautos už tą laikotarpį. Privačios saugomos teritorijos nustatymas nereiškia apribojimų lankytis. Mes pirmiausiai kalbame apie miško kirtimų atsisakymą. O lankymasis apskritai nėra tas objektas, už kurį turėtų būt kompensuojama.

Privačios saugomos teritorijos nustatymas nereiškia apribojimų lankytis.

– Tai taip suprantu, kad prisiminus, tarkime, sostinėje Gulbinų kvartalo atvejį, nenutiks taip, kad, pavyzdžiui, ežerų pakrantės ar kitos vaizdingos vietos taps staiga privačiomis saugomomis teritorijomis ir ten žmonės negalėtų lankytis? Šitaip nenutiks, pagal jus?

– Šitaip nenutiks, visų pirma dėl to, kad ten yra valstybinis miškas. Gulbinų atvejis čia tikrai netinka aptarinėt, galėtume sukonstruot galbūt teorinį atvejį kur nors kitur, kitose Lietuvos vietose, kur yra privačių miškų. Ir jeigu mums labai rūpėtų išsaugoti saugomos rūšies radavietę ar natūralią buveinę... Įsivaizduokim, taip gali juk atsitikti, kad plačialapės klumpaitės auga privačiam miške, kuriam suėjo kirtimo amžius ir joks kitas įstatymas, jokia kita teisinė nuostata nesaugo šito ploto, miškas tuoj bus iškirstas. Tai mes tokį plotą galėtume pasiūlyti tos sodybos savininkui nekirsti, palikti saugomą, neiškirstą dėl tos priežasties, kad ten auga Europos bendrijos svarbos saugoma rūšis.