Lietuvos vėliavos spalvų dilema

Praėjus lygiai 101 metams po to, kai Lietuvos Tarybos nutarimu nustatytos Lietuvos tautinės vėliavos spalvos, vėl pasigirsta lietuvišką trispalvę kritikuojančiųjų balsai. Esą valstybinė vėliava – ne heraldinių spalvų ir ją galbūt reikėtų keisti. Tačiau šią valstybės simbolio kritiką galima būtų traktuoti ir kaip dar vieną mėginimą supriešinti visuomenę.

Daugiau nei simbolis

Žurnalistas Algimantas Čekuolis, kažkada kalbėdamas apie žodžio "vėliava" kilmę, užsiminė, jog lietuviai, eidami į karą, save laikydavo vėlėmis, kadangi eidavo žūti.

Esą tada kiti žmonės apie karius irgi sakydavę: "Vėlės eina." Vėliau vėliava imta vadinti patį būrį, dar vėliau – ženklą, kurį būrys nešdavo.

Tad į vėliavos reikšmę ir prasmę sudėta kur kas daugiau nei vien tik simbolis.

Tai įrodė ne tik Nepriklausomybės kovų pavyzdžiai, taip pat siekis trispalvę vėl iškelti okupacijos metais, kada ji tapo pasipriešinimo sovietų režimui ženklu, dėl kurio buvo rizikuojama net gyvybe.

Ryškiausia – karinio laivo "Prezidentas Smetona" trispalvės istorija, kai trys šio laivo karininkai, sprukę nuo raudonųjų komisarų, 1941-ųjų vasarą, be laivyno dokumentų ir kitų svarbių daiktų, išsigabeno ir didelę laivo trispalvę.

Ji buvo išsaugota iki šių dienų ir šiandien eksponuojama Lietuvos jūrų muziejuje.

Neatitinka heraldikos taisyklių?

Nepaisant visko, visuomenėje atsiranda pamąstymų, kad vėliavą vis dėlto reikėtų keisti.

Tai jokia naujiena. Diskusijos dėl trispalvės keitimo aktyviai keltos ir tarpukario Lietuvoje praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje.

Jos aktualios ir dabar, nes ne visi pritaria trispalvei, juolab auga istorinės vėliavos populiarumas.

Be to, yra bijančiųjų, jei esą neįteisinsime istorinės vėliavos su Vyčiu, ją gali "nugvelbti" baltarusiai.

O motyvai vėliavos keitimui – gana rimti. Lietuviška trispalvė išties neatitinka standartinių heraldinių reikalavimų.

Tai, kad ne visiems patinka trispalvė, manęs nejaudina, man nepatinka falsifikacijos ar išgalvoti priekaištai.

"Motyvuojama, kad trispalvė yra ne heraldiška, skubotai padaryta, kad ją kūrė atsitiktiniai žmonės. Tarp jų – archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas, kuris neva nepasižymėjo dideliais meniniais gabumais. O kad T.Daugirdas buvo Krokuvos mokslų akademijos narys, neakcentuojama. Tai, kad ne visiems patinka trispalvė, manęs nejaudina, man nepatinka falsifikacijos ar išgalvoti priekaištai", – pabrėžė klaipėdietis dizaineris Kęstutis Mickevičius, kūręs Klaipėdos miesto vėliavą.

Ano jo, yra ir daugiau šalių (pvz., Estija, Vokietija), kurių vėliavos neatitinka heraldinių reikalavimų, bet niekas dėl to sumaišties nekelia.

"Estų vėliava taip pat ne heraldinių spalvų, tačiau jie tą klausimą išsprendė visiems laikams. Ten irgi tarpukariu buvo ilga diskusija ta tema. Ir tada prieita prie išvados – jei jau su ta vėliava pavyko laimėti nepriklausomybės karus, nėra reikalo jos keisti. Toks buvo estų požiūris. Ir ten jokių klausimų dėl vėliavos nebėra", – tvirtino K.Mickevičius.

Trispalvės ištakos – senesnės

Anot dizainerio, lietuviškos trispalvės atvejis analogiškas, tačiau tada Lietuvos vadovybė neparodė politinės valios šiuo klausimu, ir problema tarsi užsiliko iki šių dienų.

K.Mickevičius surinko daug archyvinės medžiagos, įrodančios, jog lietuviškos trispalvės istorija yra senesnė, nei rašoma enciklopedijose.

"Pirmiausia, vėliavos klausimas iškilo ne 1918 metais, kai buvo patvirtintos tos trys spalvos, o ketveriais metais anksčiau. Iki tol tai buvo ilgas darbas, ir tas spalvas parinko toli gražu neatsitiktinai", – dėstė K.Mickevičius, atradęs raštišką kito klaipėdiečio Juozo Gabrio-Paršaičio ideologinį tautinės vėliavos pagrindimą.

1914 m. liepos 3 d. leidinio "Tėvynė" numeryje J.Gabrys-Paršaitis rašė, jog "vėliava, kaip tautos ženklas-simbolis turi atsakyti tautos dvasiai, skirtis nuo kitų tautų vėliavų, atsakyti estetikos (gražumo) reikalavimui".

Tų pačių 1914-ųjų kovo 20 d. laikraštyje "Vairas" rašoma, jog tautos vėliavos klausimu į lietuvių šviesuolius kreipiasi Bruklino verslininkas V.Struogis, kad šie išreikštų savo nuomonę dėl lietuvių tautos vėliavos.

O jau 1914 m. rugsėjo 23–26 d. Lietuvos Romos katalikų Amerikoje kongrese delegatams pirmąkart istorijoje įsegta po skiriamąją juostelę su trimis – raudona, žalia, geltona spalvomis.

Tačiau tai dar nebuvo oficialu.

Amerikos lietuviai nuolat nedavė ramybės savo tautiečiams Lietuvoje, kad padėtų parinkti tautinės vėliavos spalvas.

Juolab kilo Pirmasis pasaulinis karas ir tapo aišku, kad galbūt atsiras šansas Lietuvai atkurti valstybingumą. Todėl vėliavos klausimas tapo aktualus.

Vytis raudoname fone netiko

O pirmą kartą pačioje Lietuvoje kokia turėtų būti tautinė vėliava, svarstyta Didžiajame Vilniaus seime 1905 m.

Jonas Basanavičius "Vilniaus žiniose" prieš pat šį susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusiomis raudono lauko vėliavas, daugeliui visuomenės veikėjų šis siūlymas neatrodė priimtinas.

Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žalios ir raudonos spalvų Lietuvos vėliavos projektą.

Tačiau konferencijos dalyviams A.Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri.

T.Daugirdas, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika, pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą.

Komisijos 1918 m. balandžio 19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje, o vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas.

Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba.

Klausė Vydūno nuomonės

Tačiau ir tada lietuviška trispalve patenkinti buvo ne visi. Teigta, esą mūsų vėliava labai jau panaši į Kolumbijos ar Etiopijos vėliavas.

O svarbiausia, kad pagal heraldikos taisykles vėliava turėtų būti tokių pat spalvų, kaip ir herbas.

Tada didžiausiu vėliavos keitimo entuziastu tapo žymus to meto dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957).

Tuo klausimu 1938 m. jis net susirašinėjo su Vokietijoje gyvenusiu filosofu Vydūnu (1868–1953).

Šis susirašinėjimas saugomas Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

M. Dobužinskį domino svarbus klausimas: "Kaip Tamsta, Gerbiamasai, žiūri į Lietuvos vėliavos keitimą sekančiu būdu: geltona, balta ir raudona – mūsų herbo visada puošiančios spalvos?" (citatos kalba netaisyta – A.D.).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaip visada...

Kaip visada... portretas
... ir vel rusai kalti ...

Saulius

Saulius portretas
Būtina atstatyti Vyčio vėliavą!!! Suskaičiuokite prie nuosavų namų plazdančias vėliavas ir suprasite, kad Vyčio vėliava tikroji...

lk

lk portretas
,,Neatitinka heraldikos taisyklių..." Taisykles kuria žmonės, todėl jas galima ir pakeisti.
VISI KOMENTARAI 24
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių