Pereiti į pagrindinį turinį

M. Martinaitis: nuo poezijos iki poetų kalvystės

2013-04-13 11:38
M. Martinaitis: nuo poezijos iki poetų kalvystės
M. Martinaitis: nuo poezijos iki poetų kalvystės / Gedimino Bartuškos nuotr.

Paradoksalią Marcelijaus Martinaičio kūrybos trauką bandyta paaiškinti šimtus kartų – jis, tapęs vienu iš „tautos“ poetų, per savo kūrybą, darbą ir draugystę buvo kelių skirtingų rašančių kartų jungtimi. O viskas prasidėjo Vilniaus universitete (VU), nuo jo įkurtos literatų kalvės, kur, tiesą sakant, poezija kalama tikrai nebuvo.

Antroji jaunystė – su studentais

1980–1981 m., kai į VU įstojo dabar žinomi literatūros žmonės – literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, poetas Liudvikas Jakimavičius, rašytojas, režisierius, bardas Vytautas V.Landsbergis, poetai Valdas Daškevičius, Sergejus Kanovičius, Elena Karnauskaitė, Julius Keleras bei dar daug kitų – universitete pradėjo dirbti ir M.Martinaitis. Pasak V.Gasiliūno, šis kursas buvo pirmasis, patekęs į tuo metu jau visų žinomo M.Martinaičio ir šviesaus atminimo literatūrologės Elenos Bukelienės kūrybines dirbtuves.

„Tuo metu tai buvo paprasčiausias universiteto literatų būrelis, tik vėliau atsirado tas pavadinimas “literatų kalvė„. Tie mūsų įstojimo metai ir M.Martinaičio darbo pradžia sutapo. Beje, jo pirmoji knyga “Balandžio sniegas„ išleista 1962-aisiais, kai aš gimiau. Tikrai negaliu sakyti, kad jis buvo mokytojas. Tai buvo žmogus, su kuriuo bendravome, jis sakydavo: “Aš negaliu išmokyti rašyti, galiu tik pasakyti, kaip nereikia rašyti.„ Tad tie susirinkimai vykdavo taip – vienas studentų paskaito savo kūrybą, visi sako savo pastabas, kalbasi, o vienas iš tų pastabų sakytojų būdavo M.Martinaitis. Jis sukurdavo tokią atmosferą, tarsi tiesiog būtų vienas iš mūsų, jausdavaisi su juo lygus. Jis pats yra sakęs, kad išgyveno antrą jaunystę bendraudamas su studentais“, – pasakojo V.Gasiliūnas.

Beje, lygiai prieš mėnesį vykęs šios pirmosios M.Martinaičio VU literatų būrelio kartos poezijos antologijos „Mylėjau“ pristatymas, be knygų mugės, buvo bene paskutinis viešas renginys, kuriame poetas dalyvavo ir pagerbė savo tuomečius mokinius, dabar – bičiulius.

Tiesa, prieš tris dešimtmečius alaus studentai su M.Martinaičiu gerti neidavo – nebuvo tokios tradicijos. Liudininkai sako, kad favoritų, bent jau juntamų, tarp studentų jis taip pat neturėjo.

„Būtent dėl to Marcelijus buvo labai demokratiškas, nors mes vieni kitų atžvilgiu reikšdami pastabas būdavome drąsesni. Jis niekada nėra lyginęs, kad tu rašai geriau ar blogiau. Beje, jei kurio nors mūsų kūryboje atsirasdavo kas nors martinaitiško, jis kritikuodavo, sakydavo, kad šito geriau nereikia“, – sakė jis.

Pokalbiai be sienų

Vienas pirmųjų literatų kalvės lankytojų buvo ir poetas, teatro kritikas Vladas Gedgaudas. Deja, pastarosios dienos paženklintos ir jo netektimi: po sunkios ligos V.Gedgaudas mirė kovo 30-ąją, vos keliomis dienomis anksčiau, nei iškeliavo M.Martinaitis.

Poetas Rimvydas Stankevičius tvirtino, kad V.Gedgaudas buvo vienas ką tik susikūrusio sambūrio lyderių. Pats R.Stankevičius jame atsirado 1991-aisiais, tik įstojęs į universitetą.

„Radau M.Martinaitį pusamžį, labai žvitrų, sergantį už tuos jaunus poetus. Nors pavadinimas buvo gan šiurkštus – kalvė, niekas ten mūsų nekaldavo ir rašyti specialiai nemokė. Tiesiog būdavo kolegiškos paskaitos. Pavyzdžiui, vieną dieną jis atsineša Vytauto Bložės ką tik išėjusią publikaciją ir pasiūlo visiems paanalizuoti. Arba surenka mus visus ir nusiveda pas savo draugą dailininką Eugenijų Cukermaną į studiją pažiūrėti, kaip tapytojai dirba. Nagrinėjome vieni kitų eiles. Būdavo, jauną poetą ir iki ašarų privarydavo. Juk nuo ko prasideda poeto kelias – nuo ankstesnių iliuzijų praradimo, o tie dalykai jaunam poetui būna gana skaudūs“, – patirtimi dalijosi R.Stankevičius.

Persekiojo balandžio sniegas

2012-ųjų metų poezijos knygos laureatas taip pat prisiminė vieną gražų įvykį – M.Martinaičio 60-metį. Įdomu, kad prieš 17 metų, būtent tą balandžio 1-ąją, kai visi pokštauja, juoką poetui iškrėtė ir gamta – iškrito sniegas. „Balandžio sniegas“ – būtent taip vadinosi pirmoji M.Martinaičio knyga. Toks reiškinys anot R.Stankevičiaus, per visą M.Martinaičio kūrybą pasikartojo veikiausiai vos du kartus. Pirmąkart bene išėjus pirmajai knygai, antrą kartą – šiemet, per šv. Velykas, kai poetą gimtadienio išvakarėse pakirto liga.

Tą 1996-ųjų balandžio 1-ąją studentai sumanė į universiteto Sarbievijaus kiemelį iš tiesų prišaukti pavasarį – iš kažkur atsirado sunkvežimis, daugybė kastuvų ir sniegas netrukus dingo. Užtat atsirado arbatos, dainų, o poetas iškilmingai buvo pasodintas į sūpynes.

„Iš tikrųjų tai darė ne mano kursas – tai darė kursu jaunesni studentai, – prisiminė R.Stankevičius. – Rodos, Marcelijaus gimtadienis sutapo dar ir su jų mediumu, o M.Martinaitis dėstė jiems tautosaką. Kursu žemesni studentai buvo mūsų draugai, jie pakvietė ir mus to sniego kasti. Tada buvo pakabintos supynės ant Filologijos fakulteto berželio – jis buvo išlinkęs, tikrai labai tiko sūpuoklėms. Dabar jo jau nėra.“

Išsaugota dalelė praeities

Iki pat paskutinių dėstytojavimo VU metų M.Martinaitis turėjo tradiciją pasikviesti savo studentus į sodybą Vilniaus pakraštyje, Vanaginės kaime. Čia yra lankęsi ir daugybė poeto bičiulių, studentų.

"Buvau jau baigęs mokslus, kai jis tą sodybą statėsi ir gyrėsi, kad dalį pamatų ir sienojų parsivežė iš gimtosios sodybos, savo Paserbenčio, - pasakojo R.Stankevičius. – Kad būtų dalis tėvų palikimo. Buvo įspūdinga, kai jis pasisėjo lauką rugių, gal rašomojo stalo dydžio. Klausiu – Marcelijau, kam jums tiek rugių? O jis man – nesupranti? Kokie namai gali vadintis namais, koks gyvenimas gali juose vykti, jei nebus pasėta rugių ir nebus kepama duona? Ir jis tada išsikepė kepalą duonos, davė ir man paragauti.

Beje, M.Martinaičiui dėkoti galima ne tik už poetų kartas, atėjusias po jo. Dėkingi turėtume būti ir už sovietmečiu iš literatūros akiračio ištrintą poetą Vytautą Mačernį, už jo poezijos atgaivinimą. Anot R.Stankevičiaus, jau Sąjūdžio metais per mokytojų rankas ėjo rankraštinis M.Mačernio eilėraščių nuorašas.

„M.Martinaitis pasiekė, kad V.Mačernis būtų įtrauktas į programas, būtų išsaugotas lietuvių literatūroje. Nes sovietų režimo draudimams pasibaigus, prasidėjo abejingumo laikas – suprask, ai, ką jis čia galėjo parašyti. Žemaičiai dabar kasmet daro eitynes V.Mačernio gimtinėje per jo gimtadienį – dar pernai mes kartu su Marcelijumi vykome ten. Jam sunku kopti, bet jis pasėdi šypsodamasis tarp čiobrelių pievoje, keliasi ir toliau eina“, – prisiminė R.Stankevičius.

Duoklė jaunajai kartai

Paskutinė M.Martinaičio kūrybinių užsiėmimų karta – 2002–2003 m. studijas baigę filologai. Tarp jų – poetas, vertėjas Marius Burokas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, dar keli jaunosios kartos poetai. M.Burokas prisimena atėjęs į pačią literatūrinės kalvės pabaigą, būdamas pirmo ar antro kurso studentas.

„Jis palankiai žiūrėjo į mano to meto rašliavas, vėliau netgi brūkštelėjo gana sąmojingą rekomendaciją man stojant į Rašytojų sąjungą – išdėstęs papunkčiui keletą faktų, pridėjo maždaug tokius žodžius: “Manau, to visai užtenka, kad visiems būtų aišku, jog jį reikia priimti.„ Bet jį atsimenu ir iš tautosakos paskaitų – jis sugebėjo paprastai, neįkyriai paaiškinti, kas blogai, kas gerai, tie susitikimai būdavo labai paprasti. Visi ką nors iš jo pasiėmė, įskaitant ir mane“, – pripažino M.Burokas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų