– Justina, esate tas žmogus, kuris savo mamą, fondo „Mamų unija“ įkūrėją, pažįsta bene geriausiai. Kokie Jūsų prisiminimai, pradedant pačios vaikyste?

– Prisiminimų turiu išties daug. Labai gražių. Prisimenu mamą kaip labai kruopštų ir pareigingą žmogų, kuri visada labai daug mokėsi ir keldavo sau pačius aukščiausius tikslus. Ko tik imdavosi, viską darydavo su didžiausia meile ir atsakomybe. Mama įdiegė man pačias svarbiausias vertybes. Ji yra tas žmogus, kuris mane supažindino su gamta ir išmokė ją mylėti. Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų – vasaros pas senelį, mamos tėtį, sode. Dažnai vaikščiodavome po mišką, dienas leisdavome prie tvenkinio, aš globojau sode gyvenančius sutvėrimus – drugelius, sraiges ir netgi varles. Tai buvo svarbus man pasaulio pažinimo etapas, ir mama mane kantriai per jį vedė.

Paauglystės prisiminimai ne tokie džiugūs. Kai mama susirgo, mano pasaulis taip pat ėmė byrėti... Iš buvusios pirmūnės liko tik prisiminimai – mamos liga stipriai paveikė mano mokslo rezultatus...

– Egle, o Justina buvo lengvas ir paklusnus vaikas, ar atvirkščiai – toks, kuris neleisdavo nė akimirkai atsipalaiduoti?

– Žinote, kaip būna – augini vieną, o atrodo, kad penkis. Tokio judrumo vaikas, kokia buvo Justina, – išbandymas tėvams. Nubrozdinti keliai, karstymasis medžiais, miegojimas naktį po atviru dangumi, absoliutus baimės nejautimas – tokia Justina buvo ankstyvojoje vaikystėje. Dukra visada palaikydavo man aukščiausią adrenalino lygį. Paauglystė – nuolatinis ribų peržengimas, taisyklių laužymas ir savo identiteto paieškos...

– Egle, savo ligos istorija dalijotės ne kartą. Būtų įdomu sužinoti, kaip liga palietė Jūsų šeimą – tarpusavio santykius, atsakomybę, vertybes. Justinai tuo metu tebuvo dešimt metų...

– Tuo metu nebuvo jokios viešai prieinamos informacijos apie onkologinę ligą. Buvo žinoma tik tiek, kad tai – mirtina liga. Garsiai kalbėti apie ją būdavo nepriimtina, gėda. Natūralu, kad aš susitelkiau į save, į informacijos paieškas ir apleidau visas kitas sritis – ir santykius, ir bendravimą su dukra. Kai pats patiri šoką, nežinai, ką pasakyti vaikui. Net nesuvoki, kas yra teisinga – kalbėtis su juo ar nuslėpti, bandant apsaugoti. Tuo metu man net nekilo minčių, kad nekalbėjimas apie savo ligą gali taip stipriai paveikti vaiką, jo elgesį, mokslo rezultatus.

Justina: Tarp mamos ir vaiko yra stiprus energetinis ryšys. Vaikui gali nieko nesakyti, bet jis bet kuriuo atveju jaučia – kažkas šeimoje yra blogai. O kai niekas nieko nepaaiškina, vaikas pasijaučia atskirtas nuo šeimos. Aš užsidariau savyje. Pradėjau stipriai maištauti. Kažkaip juk turėjau išlieti susikaupusias emocijas.

Eglė: Ši patirtis mums leido suvokti, kas nutinka šeimose, kuriose suserga vienas narys, nesvarbu – vaikas ar suaugęs, ir kaip tai paveikia kitus. Dabar jau turime ir žinių, ir būdus, kap padėti šeimoms, susidūrusioms su vaiko onkologine liga, kaip šias būsenas valdyti. Suprantame, kaip svarbu, kad visi šeimos nariai žinotų tiesą apie ligą, perteiktą jiems priimtinu ir suvokiamu būdu.

Kartu: mama ir dukra E. Mėlinauskienė ir J. Žukauskienė – dvi vieno obuolio puselės, tačiau labai skirtingos. Dukra visada kupina energijos, tiesmuka, atvira ir dažnai nepatogi. Mama – švelni asmenybė, kuri visiškai netoleruoja grubumo, kovos. / A. Ilgevičiaus nuotr.

– Justina, onkologinių ligų skyriuje pradėjote lankytis dar paauglystėje. O kada ir kokiomis aplinkybėmis kilo mintis, kad galite dirbti kartu su mama?

– Kelias buvo vingiuotas. Kai susikūrė fondas, man tebuvo šešiolika metų, bet nuo pirmų dienų pradėjau jame savanoriauti. Labai gerai čia jaučiausi, veikla buvo artima širdžiai. Ypač daug prisidėjau organizuojant renginius, vykdavau į ligonines lankyti ten esančių šeimų. Baigusi mokyklą, išvykau į Kauną studijuoti. Po studijų pradėjau dirbti versle, bet labai greit supratau – tai ne man, nes tame nematau gilesnės prasmės. Natūraliai taip susiklostė, kad į fondą „Mamų unija“ grįžau kaip savanorė ir netrukus įsidarbinau. Labai greitai pajutau, kad esu teisingame kelyje – čia yra labai daug laisvės, kūrybos ir prasmės. Tai yra trys kertiniai dalykai, kuriuose save visiškai realizuoju.

– Fondui jūs vadovaujate jau šešerius metus. Su kokiais sunkumais teko susidurti? Kaip pareigomis ir atsakomybėmis pasiskirstėte su mama?

– Vadovauti fondui pradėjau bene sunkiausiais jo gyvavimo metais. Šeimos namų statybos buvo vos įpusėjusios, kai fonde likome tik dviese – padėję žmonės pasitraukė, nes jiems atsiradę iššūkiai pasirodė per sunkūs. Likau tik aš ir mama, galėjome pasikliauti tik viena kita. Mama tuo metu buvo nualinta daugybės patirtų išbandymų, tad aš neklausinėjau savęs, noriu ar nenoriu tapti fondo vadove. Tiesiog reikėjo tvirtai stotis ant kojų, prisiimti atsakomybę ir tęsti pradėtus darbus. Ir mes, kartu su tuo metu pagalbos ranką ištiesusiais žmonėmis, pastatėme Šeimos namus, kuriuose prieglobstį ir paramą randa šimtai vėžiu sergančių vaikų šeimų, ir reabilitacijos centrą, kuriame nemokamai teikiamos visos būtiniausios paslaugos mūsų globojamiems vaikams.

Aš esu atsakinga už fondo administravimą, strategiją, viziją, tikslus, kūrybą ir plėtrą.

Eglė: Puikiai prisimenu, koks beprotiškai didelis krūvis buvo tuomet, kai Justina prisijungė prie mūsų komandos. Atsakomybių buvo begalė, darbuotojų mažai. Palaipsniui komanda plėtėsi ir aš galėjau bent šiek tiek lengviau atsikvėpti, dalydamasi atsakomybėmis su naujais komandos nariais. Prireikė nemažai vidinių pastangų, kad pradėčiau pasitikėti ir dalį atsakomybių perduočiau kitiems. Tik negalvokite, kad tai lengva – panašiai kaip pagimdžius vaiką paleisti į gyvenimą.

Šiuo metu jau galėčiau ramiai uždaryti duris, nes žinau, kad darbai vyksta. Tačiau man visada rūpi ir rūpės fondo veikla, negana to, jaučiuosi atsakinga, kad jis niekada nenukryptų nuo pirminės idėjos. Man svarbiausia, kad fondas gyvuotų ir klestėtų dėl to, dėl ko buvo kuriamas, kad būtų naudingas žmonėms. Be galo pasitikiu savo kolektyvu, bet visada noriu žinoti, kas vyksta, ir norėčiau, kad visi fondo projektai turėtų mano pritarimą ir palaikymą.

Mano pagrindinis darbas šiuo metu – bendrauti su mūsų sergančių vaikų šeimomis, lankyti jas ir visapusiškai padėti. Būnu ten, kur tuo metu esu labiausiai reikalinga ir naudinga.

– Neįtikėtina – esate gimusios tą pačią dieną! Net norėdamas neužsisakysi sau tokios gimtadienio dovanos. Ar esate panašios?

Justina: Esame dvi vieno obuolio puselės, tačiau skirtingos. Mūsų charakteriai absoliučiai nepanašūs. Aš esu kupina energijos, tiesmuka, atvira ir dažnai nepatogi.

Eglė: O štai aš esu gana minkštas žmogus. Esu švelni asmenybė, kuri visiškai netoleruoja grubumo, kovos. Justina yra strategė, o aš esu širdies žmogus. Visi mano sprendimai visada būdavo pasverti intuicija ir širdimi, tačiau kai fondas užauga iki tokios svarbos, privalo šalia būti žmogus, kuris strateguoja ir veda į priekį. Energijos, manau, netrūksta abiem, tiesiog šiuo metu aš jau sąmoningai einu į lėtesnį režimą, nes noriu vis daugiau ir daugiau mėgautis kūryba ir tuo, kas jau sukurta. Beje, atrandu vis dar naujų pagalbos žmonėms sričių, į kurias šiuo metu gilinuosi.

Tarp mamos ir vaiko yra stiprus energetinis ryšys. Vaikui gali nieko nesakyti, bet jis bet kuriuo atveju jaučia – kažkas šeimoje yra blogai. O kai niekas nieko nepaaiškina, vaikas pasijaučia atskirtas nuo šeimos.

O didžiausias mūsų panašumas – abi neskaitome paraidžiui, viską analizuojame ir atsakymų ieškome tiek savo viduje, tiek ir aplinkoje. Gerbiame kitus žmones ir jų nuomonę, bet nesame žmonių minčių ir nuomonių įkaitėmis. Nei viena, nei kita nesekame paskui minią, esame intravertės. Abi turime aiškias savo žemiškos kelionės ir patirčių kryptis.

Justina: Mama, kaip tu gražiai pasakei apie norą mėgautis. Mes tuo labai panašios. Yra žmonių, kurie mėgsta kaltinti kitus dėl to, ko jie nepadarė. Aš stengiuosi nuolat užduoti sau klausimą: „O ką aš padariau, kad būtų kitaip?“. Tuomet atsistoti, eiti į gyvenimą, mėgautis juo ir siekti aukščiausios gyvenimo kokybės.

Eglė: Man taip pat beprotiškai svarbi kokybė. Aš noriu ją išjausti, išragauti. Gyvenimas taip veda, kad ilgą laiką esu šalia mirties, todėl labai gerai suvokiu ir jaučiu gyvenimo laikinumą, laiko prasmę. Mūsų visų – ir jaunų, ir pagyvenusių žmonių – laikas žemėje turi pradžią ir pabaigą, nuo kurios dažniausiai gręžiamės ir atmetame, tarsi jos nebūtų. Dažnai nesusimąstome apie didžiausią dovaną – gyvenimą ir padėką už jį.

– Net neabejoju, kad ir laisvalaikį neretai leidžiate kartu. Ką su malonumu veikiate drauge?

Eglė: Mes labai mėgstame laiką leisti gamtoje. Skaitome panašias knygas ir jomis dalijamės. Turime daug bendrų draugų. Kartu esame pasirinkę atviros širdies ir sąmoningumo kelią.

Justina: Labai daug ir atvirai kalbamės. Apie viską.

– Kaip Jums pavyko sukurti tokį glaudų ir pavydėtinai artimą tarpusavio ryšį?

Justina: Manau, kad labiausiai suartėjome pačiais sudėtingiausiais gyvenimo etapais. Kartu kritome, įveikėme gyvenimo mums mestus iššūkius, išgyvenome stiprias patirtis.

Eglė: Sąmoningumas atveda prie aiškaus suvokimo, kodėl esu atsiradusi šioje žemėje ir kokį ryšį su aplinka turiu sukurti. Mamos ir vaiko santykis yra labai svarbus visai giminės tąsai. Esant pažeistam ryšiui, vaiko kelias tampa duobėtu. Tai suvokus abi stengėmės, kad mūsų tarpusavio ryšys būtų tvirtas. Ši atsakomybė visada yra abipusė.

– Būtinai pakalbėkime ir apie ateities planus. Tiek asmeninius, tiek ir profesinius.

Justina: Jau nebe paslaptis, kad turime planų vėl suburti Lietuvos žmones, verslus, pasaulio lietuvių bendruomenes ir kartu sukurti dar vieną Šeimos namų kompleksą Kaune, kad ten besigydantys vaikai ir jų šeimos taip pat galėtų gauti tokią reikalingą kompleksinę pagalbą, kaip ir Vilniuje, nes šis projektas parodė, kaip stipriai to reikia. Šį kartą noriu tai padaryti jausdama lengvumą ir kitos kokybės. O mano asmeninės ambicijos – patirti gyvenimo skonį, mėgautis juo ir su didžiausiu malonumu pasitikti kiekvieną dieną, juk šioje žemėje esame taip trumpai.

Dėmesio

Auksinio kaspino mėnesį minėti kartu ir prisidėti prie paramos gali kiekvienas, siųsdamas žinutę VAIKAMS arba skambindamas trumpuoju nr. 1344 (5 Eur).