Šeštadienio interviu

Merui nelieka laiko grybauti

Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus nei Seimas, nei Vilnius nevilioja. Antrą kadenciją eidamas mero pareigas jis atvirauja, kad yra nutaręs Klaipėdos nepalikti. R.Taraškevičius valandų valandas galėtų kalbėti apie Manto gatvės rekonstrukciją, šiaurinį ir pietinį apvažiavimo kelius, didžiuotis geru savivaldybės tarnautojų darbu. Tačiau šio malonumo jam nesuteikėme, nes rimtuose pokalbiuose neatsiskleistų mero humoro jausmas.

- Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

- Tėvai atvežė. Man buvo 7 metai. Kol aš augau, tėvai nepasižymėjo sėslumu. Buvome apkeliavę nemažą Žemaitijos dalį. Į Klaipėdą persikraustėme gyventi iš Skuodo. Pradėjau lankyti buvusią 9 vidurinę. Iš karto turėjau problemų. Labai žemaičiuodavau. Daugiausiai vargau rašydamas.

Pirmojoje mokykloje mokiausi neilgai. Perėjau į ketvirtąją vidurinę, mūsų vadintą turgaus mokykla. Ją ir baigiau 1967 metais. Nebuvau labai stropus mokslams. Man labiau rūpėjo sportuoti, buvau miesto tinklinio rinktinės narys, nevengiau ir po futbolo aikštę pabėgioti. Šioje srityje taip pat buvo nedidelių laimėjimų. Buvau labai užsiėmęs. Dainavau chore, šokau tautinių šokių būrelyje. Tėvai labai norėjo, kad būčiau muzikantas, todėl mėginau pramokti groti akordeonu. Ir buvau pramokęs, bet iš to irgi nieko gero neišėjo.

Kai po pamokų nebebūdavo kuo užsiimti, eidavome į Turgaus aikštę.

- O mergaitės nerūpėjo?

- Meluočiau, jei sakyčiau, kad nerūpėjo. Taip susiklostė, kad su savo žmona aš taip pat susipažinau mokykloje. Devintoje klasėje. Kartu šokome tautinių šokių būrelyje. Mūsų draugystė dar labiau sustiprėjo vienuoliktoje klasėje. Po mokyklos ji išvažiavo studijuoti į Vilnių, aš - į Kauną. Ketvirtame kurse susituokėme. Kartu sėkmingai gyvename jau 34 metus.

- Dėl ko po 34 bendro gyvenimo metų žmona Jums vis dar priekaištauja?

- Šiuo metu priekaištų nelabai girdžiu. Tačiau dažniausiai Nijolė priekaištaudavo, kad, jos manymu, visose savo veiklos srityse buvau nepakeičiamas. Baigiau Kauno politechnikos institutą ir 1972 metais vėl grįžau į Klaipėdą. Pradėjau dirbti Pirmojoje statybos valdyboje meistru, paskui - darbų vykdytoju, aikštelės viršininku, vyriausiuoju inžinieriumi, valdybos viršininku, Statybos tresto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, vyriausiuoju inžinieriumi, valdytojo pirmuoju pavaduotoju. Tokia buvo svaiginanti mano karjera. Žmona visada priekaištaudavo, jog visur esu nepakeičiamas: „Atrodo, kad be tavęs nugrius“. Iš tiesų taip nėra. Tiesiog kai ką nors darau, noriu viską žinoti: kas vyksta, kur vyksta, kodėl. Taip jau susiklostė, kad šeimos rūpesčiai teko žmonai, o man - šeimos aprūpinimas ir darbas.

- Kai bandžiau išsiaiškinti, kokia didžiausia Jūsų aistra ir pomėgis, visi tvirtino, kad - statyba. Todėl šia tema galite kalbėti daug ir su didele meile. Ar tai tiesa?

- Labai įdomiai aš pasirinkau statybininko profesiją. Niekas man jos nepiršo. Kai kurių mano mokytojų nuomone, turėjau važiuoti į Kauno medicinos institutą ir būti geru gydytoju. Tačiau du mano draugai, su kuriais gyvenome viename kieme, nutarė stoti į Kauno politechnikos institutą ir tapti statybininkais. Ir aš su jais. Visi trys įstojome, kartu baigėme. Šiandien aš vos ne kiekvienoje vietoje galiu parodyti, kas ir kaip buvo statoma, kas kur užkasta, kur blogai užkasta, žinau, kur gali kilti problemų dėl mūsų buvusio darbo. Anais laikais nebuvo tokių galimybių ir technologijų, kurias statybininkai naudoja šiandien. Tada buvo šūkis: „Daug, greitai ir pigiai“. Šiandien pastatai, kuriuos stačiau prieš 30 metų, yra rekonstruojami, perdaromi ir įgauna visai kitą pavidalą.

- Kaip jūs per 30 metų statybose nepasistatėte sau namo?

- Kas jums sakė?

- Pasistatėte?

- Sodo namelį. Stovi Šernuose. Tuometiniai normatyvai neleisdavo statyti taip, kaip reikia. Netgi rūsio po visu namu nebuvo galima išsikasti. Jis galėjo būti tik devynių kvadratinių metrų. Pastačiau labai gražų namuką prieš 20 metų, kuriuo iki šiol naudojasi mūsų šeima. Tiesa, rūsio dar neįrengiau. Tikiuosi šį darbą atlikti, kai baigsiu „merauti“.

- Ar mėgstate šeimai daryti siurprizus?

- Mėgstu. Pavyzdžiui, pareiti iš darbo anksčiau, nei pažadėjau.

- Kada baigiasi Jūsų darbo diena. Nes neretai dar ir septintą vakaro Jus galima surasti kabinete?

- Suprantu, kad blogas vadovas, kuris nesusitvarko su darbu darbo valandomis. Bet aš užsibūnu ne todėl, jog spręsčiau kokias nors problemas. Tiesiog informacijos srautas dabar toks didelis, kad vos spėji jį peržvelgti. Reikia susipažinti su naujais įstatymais. Kad suprastum, kartais juos tenka ne kartą perskaityti. Pastaruoju metu namo grįžtu tarp aštuonių devynių vakaro.

- Ar po darbo išjungiate mobilųjį telefoną?

- Ne. Ir neturėčiau išjungti. Mieste bet kada gali kilti įvairių problemų. Telefono neišjungiu nei savaitgaliais, nei naktį miegodamas.

- Ar jus kankina nemiga?

- Tai būna retai. Turiu tokį gerą įprotį, pareinu namo pakankamai norėdamas miego.

- Ar Jūs išgyvenote vidurio amžiaus krizę?

- O kas tai yra?

- Kai vyrai dažo plaukus ir žvalgosi į labai jaunas moteris.

- Yra toks anekdotas. Draugas draugui sako: “Klausyk, tau buvo trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt ir šešiasdešimt jau buvo, o jai - visą laiką dvidešimt“.

Ne, manęs tokia krizė ištikusi nebuvo. Plaukų spalvos taip pat nesiruošiu keisti ir neigiamai žiūriu į vyrus, kurie tai daro.

- Ar savo išvaizdai skiriate daug dėmesio?

- Tik tiek, kiek reikia. Stengiuosi neišsiskirti nei savo išvaizda, nei savo kostiumais.

- Gal turite batų, kaklaraiščių ar laikrodžių kolekciją?

- Ypatingos laikrodžių kolekcijos neturiu, tačiau per daugelį metų sugedusių susikaupė nemažai. Veikiančius turiu tris. O kaklaraiščių turiu labai daug, nes nuo to laiko, kai pradėjau juos ryšėti, neišmečiau nė vieno. Galvoju, gal vėl bus madingi.

- Kokių dar turite svajonių, ko norėtumėte pasiekti?

- Šiandien jokių ypatingų svajonių neturiu. Nenorėčiau išvažiuoti iš Klaipėdos. Šiai tarybai - dar porą metų dirbti. O dėl svajonių - atrodo, kad dar ne viską Klaipėdoje pastačiau. Dar yra tokių objektų, kurių statyboje norėčiau aktyviai sudalyvauti. Koks būtų mano svajonių objektas, kurį norėčiau pradėti ir užbaigti, dar yra laiko pagalvoti.

- Koks buvo jūsų pirmasis automobilis?

- Geras klausimas. Tai buvo seniai, kai baigiau mokslus, jį man padovanojo tėvai. Tai buvo pirmo modelio žiguliai. Tada - labai prabangi mašina. Paskui turėjau šeštą žiguliuką, dvidešimt ketvirtą volgą. Ją pardavęs nusipirkau seną audi. Šiandien kol kas automobilio neturiu. Važinėju honda, ir kas mėnesį už ją išsimoku. Kol ji taps mano nuosavybe, mokėti liko ketveri su puse metų.

- Turbūt Jūsų tėvai buvo pasiturintys, jei sūnui nupirko automobilį?

- Mano tėvai nebuvo iš pasiturinčių. Tėvas buvo garvežio mašinisto padėjėjas, o mama pardavėja. Kadangi du mano broliai anksti mirė, augau vienas. Galima sakyti, buvau palepintas vienturtis. Ypač mamos gerai prižiūrimas ir puoselėjamas.

- Koks būtų idealus mero savaitgalis?

- Aš labai mėgstu laisvalaikį leisti sporto varžybose, keliauti, man patinka poilsis prie jūros. Mero pareigos koreguoja mano laisvalaikį. Nesu išrankus. Pavyzdžiui, šį savaitgalį su žmona ruošėmės padaryti du dalykus: pagrybauti ir nuvykti į delfinariumą. Seniai nebuvome. O vienu metu su žmona delfinų pažiūrėti keliaudavome vos ne kiekvieną savaitgalį. Bijau, kad dėl šio savaitgalio renginių mūsų rožiniai planai sugrius.

- Gal Jūsų šeima globoja kokį delfiną?

- Ne, globotinio neturime, bet mintis gera. Tačiau jie labai daug žuvies suvalgo.

- Ar turite sau priekaištų?

- Visada.

- Pavyzdžiui?

- Manau, kad esu per daug liberalus. Žmonės jau perprato mano charakterį, sugebėjo prisitaikyti. Laikas keistis.