Metų mokytojas M. Karanauskas: darbas – labai prasmingas, bet turbūt vienas iš sudėtingiausių

Daugiau apie tai pasakojo pats Lrytas.lt projekte „Lietuvos mokytojas 2024“ Metų mokytoju išrinktas Balsių progimnazijos ir Šiaurės licėjaus geografijos mokytojas M. Karanauskas. 

– Ar jaučiate abipusę pagarbą? 

– Žinoma, jeigu nebūtų pagarbos, būtų visiškai kitoks darbas. Būtų sunku jame išbūti. Jaučiu, kad pagarba visada yra. 

– Šiuolaikiniai mokiniai vadinami nemotyvuotais, sunkiai susikaupusiais ir paveiktais socialinių tinklų. Tiesa ar mitas? 

– Deja, bet vis sunkiau sudominti mokinius. Iššūkių atsiranda vis didesnių – telefonai, socialiniai tinklai, pagundos nusirašyti ir panašiai. Šiais laikais mokykloje darome, ką galime. Statome telefonų viešbučius, kuriuose mokiniai palieka telefonus, kada ateina į pamokas. Kažkaip bandome su tuo, gerąja to žodžio prasme, kovoti. Manau, kad visai sėkmingai. Prisitaikome prie laikmečio, situacijos. 

– Kai telefonas patenka į viešbutį, kada gali jį pasiimti? 

– Gali pasiimti tada, kai baigiasi pamoka. Kartais būna, kad pamokos metu prireikia telefono, apie tai yra įspėjama. Pastebiu, kad mokiniai, būdami be telefonų, pailsi. Jų mintys nebūna kažkur kitur. 

J. Elinsko / ELTOS nuotr.

– Kaip dar sudominti vaikus? 

– Mokiniai dažnai diskutuoja, ar reikia rašyti atsiskaitymą, ar reikia tokios pamokos ir t.t. Dabar yra sudėtingesnis laikas.

– Ką darote?

Pasitelkiame visokias įdomybes. Aš labai dažnai mėgstu pradėti pamoką nuo kokios nors intrigos, kada, pavyzdžiui, vyksta krepšinio varžybos. Ateini į pamoką ir sakai, turėsime pamoką, o vakar vyko krepšinio rungtynės, kas laimėjo ir panašiai.

Antradienį kalbėjome apie klimato juostas, atėjau į pamoką ir užrašiau brūkšniukus ant lentos, kiek yra brūkšniukų, tiek yra raidžių ir paprašiau, kad atspėtų, kokia bus pamokos tema. Paklausė, ar galiu parašyti vieną ar dvi raides, užrašiau ir paaiškėjo, kad tai yra klimato juosta. Jiems yra toks sukeliamas susidomėjimas, jų mintys dingsta iš kitur.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar vaikams dabar yra leidžiama daugiau nei, tarkime, prieš dešimtmetį? 

– Manau, kad leidžiama tiek pat. Kai pats buvau mokinys, taip pat būdavo telefonai, jais naudodavomės, bet galbūt dabar mokiniai norėtų, kad būtų kur kas daugiau leidžiama. Jie dažnai bando mūsų ribas ir mes, mokytojai, turime atlaikyti.  

– Tėvai nenori, kad būtų šiek tiek daugiau leidžiama? 

– Turiu prisipažinti, kad sulaukiu labai mandagaus elgesio iš tėvų. Jie parašo, kad vaikas išvyks, tarkime, kelioms dienoms į išvyką, prašau susitarti su vaiku, ką jis turi savarankiškai išmokti. Vaikas prieina ir kartais manęs paklausia, kokios bus kitos dvi temos. Aš paklausiu, kodėl taip klausia, o jis atsako, kad bus išvykęs ir mokysis savarankiškai. Tai rodo atsakingumą, kuris yra ugdomas šeimose. 

– Buvimas mokytoju – daug kas turbūt net ir bijo šios specialybės.  

– Tikrai taip. 

– Ar buvo tokių momentų, kai galvojote viską mesti? 

– Žinote, darbas yra labai prasmingas, bet turbūt vienas iš sudėtingiausių. Mano draugai, kai manęs paklausia, kaip aš išbūnu per pamoką 45 minutes, ką darau, jeigu kažkas pradeda kalbėti.  

Mokyklose, kuriose dirbu, dažnai kviečiame svečius, turiu pažįstamų, kurie yra skirtingų profesijų atstovai, jie atvyksta jų pristatyti, po pamokos išgirstu: žinai, vieną pamoką išdirbti galiu. Buvo viena Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja, ji sakė, kad galbūt 1–2 pamokas, bet 30 per savaitę – neįmanoma. Mokytojų dar yra likę mokyklose, pasirodo, kad yra įmanoma tai padaryti. 

LNK stop kadras.

– Kas atperka sunkumus darbe? 

– Iš tiesų yra labai nuostabūs žmonės, kurie dirba mokykloje – puikūs kolegos ir daugybė šaunių mokinių. Aš kažkaip nepastebiu, kad būtų tokių išdaigų, kaip seniau, kada bando pakenkti ar specialiai padaryti. Labai noriu tikėti, kad tokie dalykai yra išnykę, mokiniai elgiasi draugiškai, pagarbiai ir atsakingai. 

– Mokytoju dirbate daugiau nei dešimtmetį. Turbūt spėjote išnarplioti įvairiausias situacijas ir jose pabūti. Kokių dar turite naujų idėjų, kurios jus veda į priekį? Ką dar norite pasiekti šioje sferoje? Tapote geriausiu metų mokytoju – jau titulas yra. Kas dar stumia į priekį? 

– Labai svarbu neužmigti ant to titulo užlipus ir siekti kažkokių naujų tikslų. Dabar esu mokytojas, turiu Jaunųjų keliautojų klubą, prieš penkis metus parašiau knygą, svarstau apie galimybę parašyti antrą, nes istorijų yra. Vienoje privačioje mokykloje, kurioje dirbu, turiu šiek tiek administracinių pareigų. Paįvairinu tą darbą, pamokos, tada kokia kelionė... Manau, kad kai yra įvairių veiklų, niekada nesustoji vietoje ir pamatai kažką naujo. 

– Mokytojo atlyginimas tikriausiai vis tik nėra motyvatorius. 

– Kai pasakote šiuos žodžius, žinokite, tada šiek tiek dingsta šypsena. Iš tikrųjų atlyginimas yra geras tuo atveju, jeigu mokytojas dirba, jeigu galima taip išsireikšti, žvėriškai daug.  

J. Elinsko / ELTOS nuotr.

– Keliose darbovietėse dabar dirbate pats? 

– Dabar dirbu trejose. 

–Čia tam, kad iškeliautumėte į Maldyvus, ar tam, kad gyventumėte? 

– Tam, kad išgyvenčiau ir nereikėtų galvoti nuėjus į parduotuvę, kokį maistą pirkti. Dirbant keliose vietose tikrai galima tą atlyginimą susikurti. Lietuvoje būtų siekiamybė, kad mokytojas, kuris dirba vienoje darbovietėje ir su mažesniu darbo krūviu, galbūt ir mažiau pavargdamas, tą atlyginimą uždirbtų. 

– Kaip galvojate pats, už kokias savo kaip mokytojo savybes, gavote metų mokytojo įvertinimą? 

– Čia sudėtinga būtų pasakyti, nes šį titulą paskyrė mano mokiniai, jų tėvai, kolegos, kurie mane palaikė. Manau, kad esu savo vietoje, dedu pastangas į tai, ką darau. Anksčiau ar vėliau tas įvertinimas atsiranda, šiuo atveju atsirado dvyliktais mokslo metais, kada dirbu. Daugybė Lietuvos mokytojų tokio titulo verti. Linkiu, kad jie taip pat taptų metų mokytojais Lietuvoje, o galbūt savo miestelyje.